Naujasis ES muitinės kodeksas: kas mokės už krovinio duomenų klaidas?

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2026/2108 nustatomas naujas ES muitinės kodeksas ir Europos Sąjungos muitinės institucija. Vienas svarbiausių reformos elementų – bendras ES muitinės duomenų centras – bendra aplinka, kurioje muitinėms bus teikiami duomenys apie prekes ir jų judėjimą. Ši institucija padės valdyti rizikas visos ES mastu, o nacionalinės muitinės ir toliau vykdys savo funkcijas, įskaitant patikras. Reforma bus įgyvendinama etapais. Visiems verslo subjektams privalomas naudojimasis duomenų centru numatytas nuo 2034 m. kovo 1 d.

Transporto ir logistikos sektoriui viena svarbiausių naujovių – muitinės formalumai nebebus vertinami kaip vienkartinis veiksmas, atliekamas pateikus muitinės deklaraciją. Reikalingi duomenys muitinėms bus perduodami arba suteikiami jau ankstesniuose tiekimo grandinės etapuose. Kai kuriais atvejais informacija turės būti pateikta vos tik ją gavus, dar prieš fiziškai pateikiant prekes.

Todėl daug daugiau reikšmės įgis visas informacijos judėjimas logistikos grandinėje. Duomenimis apie krovinį gali keistis pardavėjas, importuotojas, ekspeditorius, vežėjas ir muitinės atstovas. Kiekvieno jų pareigos priklausys nuo vaidmens, nustatyto naujajame ES muitinės kodekse. Praktikoje svarbūs bus ne tik patys muitinės formalumai, bet ir duomenų šaltinis, jų tikslumas, perdavimo laikas, galimybė juos patikrinti bei atsakomybė už atnaujinimą ir papildymą.

Vežėjas nėra muitinės atstovas, tačiau turi atskiras pareigas

Kelių transporto įmonė paprastai nenustato prekės tarifinio klasifikavimo ar muitinės vertės. Vis dėlto naujasis ES muitinės kodeksas keičia vežėjo vaidmens vertinimą, kai prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją.

Pagal Reglamento (ES) 2026/2108 5 straipsnio 33 punktą vežėju laikomas subjektas, kuris, įvežant prekes, jas atgabena arba prisiima atsakomybę už jų transportavimą į Sąjungos muitų teritoriją. Taigi vežėjo funkcija neapsiriboja vien fiziniu krovinių pervežimu. Pagal naujojo kodekso 97 straipsnį jis turi muitinėms perduoti arba suteikti išankstinę informaciją apie krovinį. Tai gali būti duomenys apie siuntą, siuntėją, gavėją, prekes, jų tarifinį klasifikavimą, vertę, maršrutą ir transporto priemonę.

Tai nereiškia, kad vežėjas privalo pats nustatyti visus su preke susijusius duomenis. Naujoji sistema grindžiama informacijos dalijimusi tarp tiekimo grandinės dalyvių. Jei dalį duomenų jau pateikė importuotojas, vežėjas turėtų susieti savo turimą informaciją su anksčiau gautais duomenimis.

Vežėjui taip pat tenka pareigos, susijusios su krovinio atvykimu. Pagal naujojo kodekso 101 straipsnį jis turi informuoti kompetentingą muitinę apie transporto priemonės ir prekių atvykimą bei susieti šį pranešimą su anksčiau pateiktais krovinio duomenimis. Praktikoje ypač svarbu tai, kad vežėjas negali iškrauti Sąjungos muitų teritorijoje prekių, apie kurias privaloma išankstinė informacija nebuvo perduota arba suteikta muitinei, išskyrus naujojo kodekso 101 straipsnyje numatytas išimtis.

Vadinasi, pagal naują modelį vežėjas tampa aktyviu muitinės procedūrų dalyviu. Jis paprastai nenustato komercinių duomenų apie prekes, tačiau atsako už jam priskirtos informacijos perdavimą ir tinkamą pareigų, susijusių su prekių įvežimu bei atvykimu, vykdymą.

Įsivaizduokime pervežimą iš trečiosios valstybės į Lietuvą. Užsakovas ekspeditoriui pateikia duomenis apie 18 palečių, o šis juos perduoda toliau. Prieš išvykstant paaiškėja, kad iš tikrųjų pakrauta 20 palečių, tačiau apie pasikeitimą informuojamas tik vairuotojas. Pasienyje paaiškėja, kad transporto dokumentuose nurodyti duomenys, muitinei anksčiau pateikta informacija ir faktinis krovinys nesutampa.

Neatitikimą galėjo lemti siuntėjo pateikta klaidinga informacija, ekspeditoriaus veiksmai arba neperduotas atnaujinimas. Tačiau muitinei pirmiausia teks išsiaiškinti patį neatitikimą, todėl vežimas gali būti tęsiamas tik išnagrinėjus situaciją ir atlikus procedūroje numatytus veiksmus.

Tai turi praktinių pasekmių transporto ir logistikos įmonėms: jose turėtų veikti procedūros, leidžiančios nustatyti, kokius duomenis įmonė gavo, iš ko ir kada juos gavo, kokią informaciją perdavė vykdydama savo pareigas ir kokių veiksmų ėmėsi sužinojusi apie duomenų pasikeitimą ar netikslumus. Tai nereiškia, kad įmonė privalo savarankiškai tikrinti kiekvieną prekės savybę ar patvirtinti visą gautą informaciją. Svarbu užtikrinti veiksmingą duomenų, kuriais įmonė remiasi atlikdama savo funkcijas, kontrolę.

Kas turės sumokėti muitinės skolą?

Klaidingi krovinio duomenys savaime nereiškia, kad vežėjas ar ekspeditorius tampa muitinės skolininku. Reikia atskirti pareigas, susijusias su transportu ir informacijos perdavimu, nuo prievolės sumokėti muitus bei kitus muitinės mokėjimus. Atsakymas priklausys nuo įmonės vaidmens konkrečioje operacijoje ir nuo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jai galėtų būti taikoma atsakomybė.

Naujojo kodekso 33 straipsnyje atskirai reglamentuojama netiesioginio muitinės atstovo situacija. Jis veikia savo vardu, tačiau importuotojo arba eksportuotojo naudai. Jei atstovaujamas subjektas įsikūręs ES, netiesioginis atstovas už atitinkamas naujojo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje arba 28 straipsnio 1 dalyje nurodytas prievoles atsako solidariai. Jei atstovaujamas subjektas nėra įsikūręs ES, netiesioginis atstovas pagal šias nuostatas laikomas importuotoju arba eksportuotoju.

Paprastai vežėjas ar ekspeditorius, nevykdantis muitinės atstovo funkcijų, netampa muitinės skolininku vien todėl, kad dalyvavo gabenant krovinį arba perdavė informaciją apie jį. Vis dėlto konkrečiais atvejais atskira muitinės teisės norma gali jį įvardyti skolininku. Tuomet solidarioji atsakomybė reiškia, kad mokėjimo galima reikalauti iš bet kurio skolininko, o vienam jų sumokėjus, kitų prievolė sumažėja sumokėta suma.

Todėl transporto ir logistikos įmonei pirmiausia reikia aiškiai nustatyti, ar ji tik gabena krovinį arba organizuoja transportą, ar kartu veikia kaip muitinės atstovas. Jei atliekamos ir atstovavimo funkcijos, būtina atskirti tiesioginį ir netiesioginį atstovavimą. Sutartyse tarp įmonių galima numatyti, kuri šalis padengs prastovų, vėlavimų ar dėl klaidingos informacijos patirtus nuostolius. Tačiau sutartis negali pakeisti to, kuriam subjektui muitinės teisės aktai nustato pareigas ir atsakomybę muitinei.

Ką verta pakeisti transporto ir logistikos įmonėje?

Pasiruošimas reformai nebūtinai turi prasidėti nuo naujos informacinės sistemos diegimo. Pirmiausia verta susitvarkyti informacijos valdymo procesą:

1. Nustatyti duomenų apie prekes šaltinį, taip pat duomenų apie vienetų skaičių, svorį, maršrutą ir sandorio dalyvius šaltinį.
2. Paskirti atsakingą asmenį už duomenų atnaujinimą pasikeitus kroviniui, transporto priemonei, maršrutui ar pristatymo vietai.
3. Prieš išvykstant palyginti duomenis su transporto dokumentais ir muitinės formalumams naudojama informacija, kiek tai gali padaryti pati įmonė.
4. Fiksuoti visus pakeitimus: pradinę informaciją, korekciją, jos gavimo laiką ir patvirtinimą, kad duomenys perduoti atsakingam asmeniui.
5. Sutartyse atskirti transporto ir ekspedijavimo paslaugas nuo muitinės atstovavimo bei aiškiai apibrėžti įgaliojimų ribas, jei įmonė teikia ir šią paslaugą.

Naujasis kodeksas nereiškia, kad už kiekvieną krovinio duomenų netikslumą muitus ir kitus muitinės mokėjimus turės sumokėti vežėjas. Tačiau informacija apie siuntą taps dar svarbesnė visoje tiekimo grandinėje, o kiekvienas jos dalyvis atsakys už perduodamus duomenis ir jam priskirtų pareigų vykdymą. Vežėjams ir ekspeditoriams svarbiausia bus tiksliai apibrėžti savo atsakomybės ribas, operatyviai reaguoti į neatitikimus ir prireikus įrodyti, kokią informaciją jie gavo bei kokių veiksmų ėmėsi, kai kilo klausimų iš muitinės.