Karo metu atsirado profesionalus kelių transportas, kuris perėmė visas transporto užduotis: nuo kariuomenės pervežimo iki ginklų vilkimo. Amerikos žurnalo „Motor Age” korespondentas rašė nustebintas 1916 metų sausį, kaip Prancūzijos kariai sunkvežimiais buvo vežami nuo priekinės fronto linijos pailsėti 10 mylių. – Tai Prancūzų modeliai, dažnai rekvizuoti karo pradžioje. Atpažinti juos lengvai galima pagal neuždažytus užrašus ir pagal apsaugines spalvotas dėmes. Buvusių savininkų pavardės išnyksta tik tada, kai sunkvežimiui atliekamas kapitalinis remontas. Prancūzai taip pat naudoja ir Amerikos automobilius.
Sušvilpus kareiviai susėda į suolus, sustatytus skersai sunkvežimio kėbule – 35 kareiviai kiekviename automobilyje. Kai kurios rekvizuotos transporto priemonės turi plieninius ratus, kurių pardavimas buvo uždraustas apie metus prieš karą. Kiekvienas sunkvežimis turi hamaką vairuotojui ir jo pagalbininkui – apibūdino „miegamąją kabiną”.
Kariuomenė turėjo išmokti motorinio transporto organizavimo, priprasti prie didesnio greičio ir gebėjimų, palyginus su arklių vežimais, bet taip pat turėjo atsižvelgti į poreikius: degalų ir atsarginių dalių. Nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1920 m. gegužės britai persiuntė į Prancūziją 172,5 tūkst. tonų atsarginių dalių ir 875,6 tūkst. tonų benzino ir tepalų.
Berlieto sunkvežimiai, skirti geriamo vandens pervežimui
Problemos – skirtingas klimatas
Didžiosios Britanijos karinė vadovybė nenumatė, kad žemyne yra skirtingas klimatas nei salose. Londono autobusų kabinos buvo atidarytos ir neapsaugotos nuo ledinio vėjo, sniego ir lietaus. Autobusai veždavo pėstininkus į fronto priekį. Siekiant išvengti aptikimo pervežimai buvo atliekami naktį, su išjungtomis šviesomis, kas, savo ruožtu, didino nelaimingo atsitikimo riziką, nuvažiavimo į griovį ar kritimo į duobę po sprogusio sviedinio. Esant tokioms sąlygoms, greitis neviršijo daugiau kaip 5 km/val. Automobiliai dirbo 7 dienas per savaitę ir taisomi buvo tik kai visiškai sugesdavo.
Automobilių kolona kažkur Prancūzijoje 1918 m. žiemą
1916 m. gruodį autobusų būklė buvo tokia bloga, kad juos perėmė centrinė būstinė, sukurdama centrinį autobusų parką. Tokia sukurta sistema leido keisti autoparką ir atlikti profilaktinį remontą. Visada dviems autobusams atliekamas kapitalinis remontas, todėl dirbtuvės galėjo užsiimti taip pat skubiais darbais.
Vokiečių puolimo metu 1918 metais autobusai dirbo po 60 val. Paskutinėmis 1918 metų kovo mėnesio dienomis autobusai perveždavo daugiau kaip 200 tūkst. kareivių, prisidedant prie Vokietijos užpuolimo žlugimo. Nepaisant centrinio parko valdymo, 1919 metais 90 procentų Londono autobusų, tarnaujančių fronte buvo taip sugadinti, kad netiko remontui. Miestas atgavo tik 150 automobilių iš daugiau nei 900 pristatytų į frontą.