Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) įpareigojo jūrų vežėjus iki 2050 m. 50 proc. sumažinti išmetamą CO2. Singapūro startuolis „Core-Power“ teigia, kad turi sprendimą, kaip tai padaryti dar greičiau. Siūlo laivų varymui naudoti mažus ir ypač saugius branduolinius reaktorius.
Jūros transportas jau daugelį metų bando sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Paskutinė su šiuo klausimu susijusi žinoma iniciatyva buvo TJO 2020 direktyva, kurioje numatyta 85 proc. sumažinti sieros oksido išmetimą. Užduotis atrodė labai paprasta, nes tam jau yra paruošta tinkama technologija.
Jūrų operatoriai galėjo pasirinkti naudoti mažai sieros turintį (brangesnį) kurą arba įdiegti valytuvus – įtaisus, kurie „išskalauja“ sierą iš išmetamų dujų (o tai įdiegimui reikalauja laivą imobilizuoti).
2019 m. ir 2020 m. sandūroje ši direktyva jūros pramonėje sukėlė didelių neramumų. Tačiau jų galutinį poveikį (visų pirma jų poveikį krovinių gabenimo jūra kainoms) sunku įvertinti, nes ekonomiką dar labiau sukrėtė COVID-19 pandemija.
Yra reikalavimai, nėra technologijos
CO2 ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas bus sudėtingesnis nei sieros oksidų mažinimas. Visų pirma, dėl masto. Nes visame pasaulyje jūrų transportas išmeta 14 proc. transporto metu gaunamo CO2. Problemos mastą dar geriau iliustruoja faktas, kad antras pagal dydį konteinerių laivų savininkas pasaulyje – MSC – yra 9-oje vietoje pagal didžiausią išmetančių CO2 dujų kiekį.
Antra – laivuose dar nėra veiksmingos technologijos, kuri galėtų pakeisti iškastinio kuro variklius.
Žinoma, jau atliekami eksperimentai su alternatyviu varymu, su kuriuo transportas turi didžiausią patirtį sausumoje – su elektriniu ir vandeniliniu. Tačiau yra natūrali pagunda naudoti branduolinę varomąją jėgą varant tokius didelius vienetus kaip laivai (kas jau vyksta karinių taikymų atveju).
Plaukiojantis Černobylis?
Tačiau lėktuvnešiai ir povandeniniai laivai dažniausiai naudoja lengvojo vandens reaktorius, kurių veikimo principas yra panašus į liūdnai pagarsėjusius naudojamus elektrinėse. Čia, žinoma, visų pirma kyla asociacija su Černobyliu ar Fukušima. Abi šios nelaimės įvyko dėl aušinimo skysčio praradimo ir reaktoriaus šerdies tirpimo. Perspektyva, kad mūsų vandenynais plaukios 40 tūkst. panašiomis technologijomis varomų laivų gali kelti natūralų rūpestį.
„Core-Power“ reaktorius veikia visiškai kitu principu (vad. MSR – Molten Salt Reactor), deja, kol kas tai gryna teorija. Jame nėra šerdies. Branduolinis kuras yra skysto pavidalo ir tuo pačiu metu naudojamas jam aušinti. Be to, didėjant temperatūrai, kuras išsiplečia ir sumažėja jo reaktyvumas (dėl to sumažėja temperatūra).
Todėl praktiškai neįmanoma perkaitinti reaktoriaus (jis normaliai veikia esant 600–900 laipsnių temperatūroje, suteikdamas pakankamai energijos laivo turbinoms maitinti). Reaktorius taip pat neturi judančių dalių ir veikia esant normaliam atmosferos slėgiui (lengvojo vandens reaktoriai veikia esant 150 atmosferų slėgiui). Teoriškai toks reaktorius galėtų varyti 24 tūkst. TEU laivą per 30 metų be degalų papildymo.
Skamba gražiai, ar ne? Startuolis labai optimistiškai vertina savo deklaracijas ir užtikrina, kad dirba su pasaulinio lygio MSR technologijos specialistais. Tačiau jame nepateikiama jokia informacija apie galimą šio sprendimo gamybos pradžios datą, kainą ar net dydį. Vis dėlto reikia pripažinti, kad technologija, bent jau teoriškai, atrodo labai perspektyvi ir belieka palaikyti jos plėtrą.
Pixabay/dassel nuotr.