Vyriausybės siūlymas laikinai mažinti dyzelino akcizą iš esmės pripažįsta realybę: valstybė negali paveikti pasaulinių naftos kainų, tačiau gali koreguoti mokesčių dalį galutinėje kuro kainoje.
Vis dėlto pats sprendimo mastas išduoda jo ribotumą. Akcizo sumažinimas, kuris galėtų sumažinti kainą vos keliais centais už litrą, kontrastuoja su dešimtimis centų išaugusia degalų kaina nuo konflikto pradžios. Tai leidžia daryti išvadą, kad ši priemonė skirta ne tiek kainų mažinimui, kiek jų augimo amortizavimui.
Tokį vertinimą netiesiogiai patvirtina ir patys sprendimo autoriai – pripažįstama, kad poveikis bus kuklus, o pagrindinis tikslas – išlaikyti balansą tarp vartotojų interesų ir valstybės biudžeto stabilumo.
Kainų „lubos“
Daug daugiau diskusijų kelia prezidento siūlomas degalų kainų reguliavimo mechanizmas. Viešojoje erdvėje jis dažnai įvardijamas kaip kainų „lubos“, tačiau siūlomas modelis iš esmės yra sudėtingesnis nei paprastas kainų fiksavimas.
Pagal pateiktą schemą, maksimali degalų kaina būtų apskaičiuojama pagal formulę, kuri apima pasaulinės naftos kainos dedamąją, vidutinę prekybos maržą, korekcinį koeficientą ir mokesčius – akcizą bei PVM. Tai reiškia, kad valstybė ne ignoruotų rinką, o bandytų ją „įrėminti“, nustatydama viršutinę kainos ribą, bet palikdama galimybę degalines kainas mažinti.
Svarbus aspektas – mechanizmas būtų aktyvuojamas tik esant reikšmingiems kainų svyravimams, o maksimalios kainos būtų perskaičiuojamos nuolat. Tai leidžia šį modelį vertinti ne kaip nuolatinį reguliavimą, o kaip krizinį instrumentą.
Pagrindinė įtampa
Diskusija dėl kainų lubų iš esmės yra diskusija apie valstybės vaidmenį rinkoje. Viena vertus, siekiama užtikrinti, kad mokesčių mažinimo nauda pasiektų galutinį vartotoją, o ne liktų tiekimo grandinėje. Kita vertus, bet koks tiesioginis ar netiesioginis kainų reguliavimas neišvengiamai kelia klausimų dėl jo poveikio rinkos veikimui.
Finansų ministro išsakytos abejonės atspindi šią įtampą. Pripažįstama, kad tokios priemonės yra „originalios“ ir turi rizikų, o pagrindiniai kainų augimo veiksniai – pasaulinė naftos kaina ir dyzelino pasiūla – išlieka nevaldomi nacionaliniu lygmeniu.
Lietuvos pasirinktas atsargus kelias išsiskiria regione. Kaimyninės valstybės pasirinko ryžtingesnes intervencijas – nuo ženkliai mažesnių mokesčių iki kompleksinių kainų reguliavimo priemonių.
Tai iškelia esminį klausimą: ar Lietuva sąmoningai renkasi fiskalinį stabilumą vietoje agresyvesnės kainų politikos, ar tiesiog vengia didesnių rizikų, susijusių su rinkos reguliavimu.
Tarp trumpalaikių sprendimų ir struktūrinių pokyčių
Akcizo mažinimas ir kainų lubų mechanizmas sprendžia skirtingas problemos dalis. Pirmasis veikia kaip trumpalaikis amortizatorius, antrasis – kaip bandymas užtikrinti, kad valstybės intervencijos efektas realiai pasiektų vartotoją.
Tačiau abu sprendimai turi bendrą ribotumą: jie nepašalina pagrindinių kainų augimo priežasčių. Todėl net ir įgyvendinus šias priemones, degalų kainų dinamika iš esmės ir toliau priklausys nuo globalių veiksnių.
Šiame kontekste dabartiniai sprendimai labiau primena taktinę reakciją nei strateginį posūkį. Klausimas, kuris lieka atviras – ar Lietuva apsiribos tokiais epizodiniais instrumentais, ar vis dėlto imsis platesnės degalų kainodaros ir rinkos reguliavimo peržiūros.
Seimas antradienį po pateikimo pritarė Vyriausybės inicijuotoms pataisoms dėl dyzelino akcizo sumažinimo, kurios būtų taikomos laikinai – iki birželio 15 d.
Pagal siūlymą, įprastam dyzelinui akcizo tarifo pastovioji dalis mažėtų nuo 500 iki 450 eurų už 1 tūkst. litrų, o žemės ūkyje naudojamam žymėtam dyzelinui – nuo 60 iki 10 eurų už 1 tūkst. litrų.
Kartu su kintamosiomis dedamosiomis įprastam dyzelinui būtų taikomas 503,60 eurų už 1 tūkst. litrų akcizo tarifas, o ūkininkams skirtam kurui – 35 eurų tarifas.
