– Degalai sudaro vieną iš didžiausių transporto įmonių išlaidų. Kur jie dažniausiai dingsta?
– Degalai nedingsta dėl vienos didelės priežasties – juos suvalgo smulkūs kasdieniai sprendimai. Pirmiausia – neekonomiškas vairavimo stilius: ilgas variklio darbas tuščiąja eiga, staigus greitėjimas ar dažnas stabdymas gali ženkliai padidinti kuro sąnaudas.
Antra – neefektyvus maršrutų planavimas ir vadinamieji „tušti kilometrai”. Kai transporto judėjimas nėra optimizuotas arba realiu laiku nereaguojama į eismo situaciją, transporto priemonės sunaudoja daugiau degalų nei būtina.
Trečia problema – degalų kontrolės trūkumas ir galimas piktnaudžiavimas. Ir galiausiai – pačių transporto priemonių techninė būklė. Netinkamai prižiūrimi varikliai, padangos ar kiti komponentai irgi didina suvartojimą.
– Kaip telematikos duomenys leidžia pamatyti, kur ir kodėl sunaudojama daugiau degalų?
– Telematika leidžia matyti viską realiu laiku – kur važiuoja transporto priemonė, kaip vairuoja žmogus ir kiek degalų sunaudojama konkrečioje maršruto vietoje. Iš šių duomenų greitai matyti, kur problema: blogas maršrutas, spūstys, ilga prastova ar techninis gedimas.
Šiandien rinkoje jau yra ir dirbtiniu intelektu grįsti įrankiai, kurie dar labiau palengvina situaciją. Jie leidžia ne tik matyti faktines sąnaudas, bet ir prognozuoti efektyviausius veiksmus. Sistema gali automatiškai parinkti pigiausią degalinę pakeliui – pagal kainas tą pačią akimirką.
– Praktikoje dažnai minimas skaičius – iki 20 proc. sutaupymo. Kaip tai pasiekiama?
– Tas skaičius pasiekiamas ne vienu sprendimu – reikia dirbti su visais veiksniais iš karto. Geriausiai sekasi toms įmonėms, kurios viską mato vienoje platformoje – ir greitai supranta, kur dingsta pinigai.
– Kiek vairuotojo elgesys – greitis, stabdymas, tuščia eiga – iš tikrųjų lemia degalų sąnaudas?
– Vairuotojas gali būti ir didžiausia problema, ir didžiausia galimybė. Per didelis greitis, staigus greitėjimas ar dažnas stabdymas tiesiogiai didina kuro suvartojimą, o ilgas variklio darbas tuščiąja eiga lemia papildomas, dažnai nepastebimas išlaidas.
Žinome atvejų, kai vien pakeitus vairavimo įpročius degalų sąnaudos ženkliai sumažėjo – be jokių papildomų investicijų.
– Vairuotojai dažnai jaučiasi stebimi. Kaip įmonės sprendžia šią įtampą praktiškai?
– Tokioje situacijoje svarbiausia, kaip pati įmonė komunikuoja telematikos tikslą. Praktikoje geriausiai veikia modelis, kai telematika labai aiškiai įvardijama kaip pagalbos įrankis pačiam vairuotojui.
Tam, kad vairuotojai telematiką susietų su teigiamais aspektais, jiems pirmiausia aiškiai parodoma, kokią naudą tai kuria vairuotojui: mažesnis stresas planuojant maršrutus, mažiau netikėtumų kelyje, objektyvus darbo įvertinimas. Antra, įmonės, kurios nori išvengti neigiamo vairuotojų požiūrio, įtraukia pačius vairuotojus į procesą: dalijasi duomenimis, aptaria rezultatus.
Praktika rodo, kad po tam tikro laiko požiūris pasikeičia – vairuotojai pradeda naudotis duomenimis kaip įrankiu geriau dirbti, o ne kaip kontrole. Tuomet telematika tampa ne konfliktų šaltiniu, o bendrojo efektyvumo dalimi.
– Ar galite pateikti pavyzdį, kai technologijos padėjo ženkliai sumažinti degalų išlaidas?
– Vienas iš atvejų, kurį teko stebėti iš arti – kelių dešimčių vilkikų autoparką valdanti tarptautinių pervežimų įmonė. Augant parkui pastebėjo keistą dalyką: degalų išlaidos augo greičiau nei nuvažiuoti kilometrai. Labai daug laiko buvo skiriama rankiniam maršrutų planavimui. Pradėjus naudoti telematikos sprendimus, pokyčiai pasimatė jau per mėnesį. Per kelis mėnesius sąnaudos stabilizavosi ir tapo lengviau prognozuojamos.
Šis atvejis gerai iliustruoja pagrindinę taisyklę: didžiausią efektą duoda ne vienas konkretus sprendimas, o nuoseklus, duomenimis grįstas viso autoparko valdymo optimizavimas.
– Kalbame apie sėkmes. O kas nutinka, kai sistema neduoda laukiamo rezultato?
– Kai nėra rezultato, dažniausiai problema būna ne sistemoje, o tame, kaip ja naudojamasi. Telematika nėra „įjungiau ir sutaupiau” sprendimas – ji duoda duomenis, bet rezultatas priklauso nuo to, ką su jais darai.
Dažniausiai nepavyksta dėl trijų priežasčių. Įmonė įsidiegia sistemą, bet nekeičia procesų – duomenys yra, tačiau sprendimai priimami kaip ir anksčiau. Arba požiūris per siauras: stebimi tik kuro pylimai, o maršrutų planavimas ar vairavimo elgsena paliekami nuošalyje. Ir trečia – žmonės. Jei komanda neįtraukiama, nėra aiškios atsakomybės, pokyčiai nevyksta patys savaime.
Telematika veikia kaip veidrodis – parodo, kur yra problemos, bet jų neišsprendžia už tave. Kai duomenys pradedami naudoti realiai ir iš jų imamasi veikti – tuomet atsiranda ir rezultatas.
– Ar transporto įmonės jau aktyviai naudoja telematikos duomenis, ar dar tik pradeda suprasti jų vertę?
– Rinka šiuo metu padalinta į dvi stovyklas. Dalis įmonių jau aktyviai remiasi duomenimis planuodamos maršrutus, valdydamos kaštus ir optimizuodamos procesus. Tačiau nemaža dalis sektoriaus dar tik pereina – arba ruošiasi pereiti – nuo intuicija grįstų sprendimų prie sistemingo duomenų naudojimo.
Svarbu suprasti: augant konkurencijai ir veiklos sudėtingumui, skaitmeniniai sprendimai tampa ne tik efektyvumo didinimo priemone, bet ir svarbiu konkurenciniu pranašumu. Manau, kad lūžis artėja ir prie jo ypač prisidės dirbtinis intelektas.
– Dideli parkai – vienas reikalas. O mažas vežėjas su 5–10 vilkikais – ar jam tai apsimoka?
– Didžiausią efektą telematika paprastai duoda didesniems autoparkams – nuo maždaug 50 vilkikų ir daugiau. Ten atsiranda mastas: daug transporto priemonių, daug duomenų, daug skirtingų maršrutų ir sprendimų. Kiekvienas mažas neefektyvumas, padaugintas iš viso parko, virsta labai apčiuopiamais kaštais.
Tačiau tai nereiškia, kad mažesnėms įmonėms telematika nėra naudinga. Tiesiog jos atsiperkamumas ir naudojimo modelis būtų kiek kitoks. Mažame parke kiekvienas vilkikas turi didesnę įtaką bendram rezultatui, todėl net kelių procentų efektyvumo pokytis gali būti reikšmingas.
Tokiais atvejais svarbiausia ne visų funkcijų naudojimas, o aiškus fokusas į konkrečias problemas – pavyzdžiui, kuro kontrolę ar maršrutų planavimą.
Kitaip tariant, didesnėms įmonėms tai tampa būtinybe dėl masto, o mažesnėms – įrankiu augti efektyviau.
– Ar telematika padeda atpažinti degalų vagystes ar piktnaudžiavimą?
– Taip. Telematika leidžia tiksliai palyginti degalų pylimo duomenis su realiu transporto priemonės buvimo laiku ir vieta, taip pat su faktiniu sunaudojimu maršrute. Jei sistema rodo, kad vilkikas sustojo tam tikroje vietoje ilgiau nei planuota, arba po kuro pylimo fiksuojamas neproporcingai greitas degalų lygio kritimas – tai jau aiškus signalas, kad kažkas negerai.
– Yra ir pigesnių alternatyvų – GPS sistemos, rankinė apskaita. Kodėl to nepakanka?
– Pigesnės alternatyvos dažniausiai leidžia matyti tik dalį vaizdo, bet nepadeda priimti konkrečių, efektyviausių sprendimų. GPS parodo, kur yra transporto priemonė, rankinė apskaita – kiek teoriškai sunaudota kuro, tačiau tai nesujungia visko į vieną sistemą.
Problema ta, kad degalų sąnaudos susidaro iš daugybės veiksnių: vairavimo stiliaus, maršrutų, degalinių, kuriose pilamas kuras, prastovų, techninės būklės. Kai šie duomenys nėra sujungti, sunku suprasti tikrąją priežastį, kodėl sąnaudos didėja.
Rankinė apskaita taip pat reikalauja daug laiko, dažnai vėluoja ir yra jautri žmogiškoms klaidoms – duomenys gali būti netikslūs arba nepilni, todėl sprendimai priimami jau po fakto, kai pinigai būna išleisti.
Kitaip tariant, tokie sprendimai nėra beverčiai, jie atsako į klausimą „kas įvyko“. Kita vertus, neatsako „kodėl tai įvyko ir ką daryti toliau“. O būtent čia atsiranda didžiausias efektyvumo rezervas.
– Kokią klaidą transporto įmonės dažniausiai daro bandydamos mažinti degalų sąnaudas?
– Dažniausia klaida – gydyti simptomą, ne ligą. Ieško pigesnių degalų, riboja pylimus – o problema kitur.
Pasitaiko atvejų, kai įmonės keičia degalinių tinklą ir riboja kuro pylimus, tačiau realaus efekto vis tiek nepasiekia. Ir tik pradėjus analizuoti telematikos duomenis paaiškėja, kad didžiausi nuostoliai atsiranda dėl neoptimalių maršrutų ir ilgos tuščiosios eigos. Būtent pakoregavus šiuos procesus, degalų sąnaudos per kelis mėnesius pradeda nuosekliai mažėti.
– Ar elektrifikacija ir alternatyvūs degalai sumažins telematikos svarbą?
– Priešingai – jos reikės dar labiau. Pereinant prie elektrinių ar alternatyviais degalais varomų transporto priemonių, autoparko planavimas sudėtingėja: reikia tiksliai valdyti energijos suvartojimą, įkrovimo laiką ir maršrutų trukmę.
Pavyzdžiui, įmonė, kuri pradeda eksploatuoti elektrinius vilkikus, gali susidurti su reikšmingais iššūkiais planuodama reisus ir įkrovimo sustojimus – ypač ten, kur infrastruktūra dar neišvystyta. Telematikos duomenys padeda tiksliau prognozuoti energijos sąnaudas, efektyviau paskirstyti užduotis ir išvengti prastovų.
– Kaip, jūsų nuomone, per artimiausius metus keisis degalų valdymas logistikoje?
– Degalų valdymas taps automatizuotas – tai ne prognozė, o jau vykstantis procesas. Transporto įmonės vis mažiau remsis rankiniu planavimu ar bendrais vidurkiais, o sprendimus priims realiu laiku – analizuodamos faktinį transporto panaudojimą, maršrutų efektyvumą ir vairavimo elgseną.
Artimiausiu metu vis daugiau operacinių funkcijų bus patikėta dirbtiniam intelektui. Specializuoti AI agentai automatiškai rinks ir analizuos degalų kainų duomenis skirtingose rinkose, parinks optimaliausias degalines pagal konkretų maršrutą ir realiu laiku koreguos sprendimus kainoms pasikeitus. Įmonės, kurios sistemingai naudos realaus laiko duomenis ir automatizuotus sprendimus, galės iš anksto numatyti perteklinio kuro suvartojimo rizikas – ir degalų valdymas taps ne išlaidų eilute, o konkurenciniu ginklu.
