Autobusų transporto plėtra, trumpuoju ir vidutiniu atstumu daug patogesnė nei transportas geležinkeliais, vyko ne tik Vokietijoje. Italijoje 1922 m. autobusų linijų ilgis sudarė 40 471 km, o per septynerius metus jis padidėjo daugiau nei du kartus – iki 85 450 km. Autobusų transportas taip pat klestėjo Didžiojoje Britanijoje.
1920 m. veikė 800 autobusų transporto operatorių, o po 10 metų šis skaičius viršijo 4 tūkst. Įmonės naudojo 45 tūkst. autobusų ir tolimojo susisiekimo automobilių. Autobusų transportas vystėsi greičiau nei kitų rūšių automobilių transportas. 1926 m. autobusų procentas komercinių transporto priemonių atžvilgiu pasiekė 19%, o po 5 metų padidėjo iki 30%. Tais pačiais metais tolimojo susisiekimo, tai yra kelionių autobusų procentas padidėjo nuo 7 iki 22 procentų.
„Michelin“ duomenys
Prancūzijoje, tik Averono (L’Aveyron) departamente, 347 gyvenvietes aptarnavo tik autobusai, o geležinkelis aptarnavo 62 vietoves. 1927 m. subsidijuojamos ir nepriklausomos autobusų linijos sudarė 80 tūkst. km. Remiantis „Michelin“ surinktais duomenimis, Prancūzijoje veikė 2700 autobusų transporto bendrovių. 1928 metais didžiausiomis buvo: viešasis transportas Paryžiuje (STCRP), kuriame buvo 1 489 automobiliai, ir departamentų transportas, kuris turėjo 779 transporto priemones.
Prancūzai taip pat plėtojo autobusų transportą kolonijose. Protektorato tarybos subsidijuojama transporto kompanija Maroke (CTM) nepertraukiamai vystėsi praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje, o 1931 m. turėjo 150 sunkvežimių ir 250 autobusų, kurie važinėjo 6310 km ilgio linijomis. Prabangūs autobusai jungė tarp kitko Marakešą ir Kasablanką – 239 km nuvažiavimui reikėjo 4,5 val. CTM automobiliai vežant krovinius ir pašto siuntas 1930 m. atliko transporto veiklą siekiančią 4 mln. tkm.