Du skirtingi sprendimai – vienas Vokietijoje, kitas Italijoje – iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringi. Tačiau iš tiesų jie patvirtina tą pačią taisyklę: lemiama yra įrodymų kokybė.
Vokietijoje vairuotojas, pareikalavęs apmokėti apie 2,7 tūkst. viršvalandžių, liko be pinigų. Italijoje, priešingai, būtent tachografo duomenys tapo pagrindu priteisti ne tik viršvalandžius, bet ir kitas išmokas.
Bendrų suvestinių nepakanka
Vokietijos byloje buvęs sunkvežimio vairuotojas siekė prisiteisti apmokėjimą už per kelerius metus sukauptas papildomas darbo valandas. Tačiau Heseno žemės darbo teismas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu (bylos Nr. 9 Sa 1285/22) šį reikalavimą atmetė.
Teismas pabrėžė, kad bendro pobūdžio duomenys – net ir didelės apimties – nėra pakankami. Darbuotojas turi tiksliai nurodyti, kuriomis dienomis, kokiomis valandomis ir kieno nurodymu dirbo arba buvo pasirengęs dirbti.
Tik tokiu atveju darbdaviui atsiranda pareiga detaliai reaguoti į pateiktus teiginius. Jei šio konkretumo nėra, visa įrodinėjimo našta lieka darbuotojui.
Šis sprendimas aiškiai parodo: vien bendros mėnesinės suvestinės ar apibendrinti darbo laiko skaičiavimai nebeatitinka teismo keliamų standartų. Kiti vairuotojo reikalavimai taip pat nebuvo patenkinti – dalis jų pateko į senaties ribas, o naktiniai reisai savaime nebuvo pripažinti nuolatiniu naktiniu darbu.
Tachografas gali būti lemiamas
Visai kitokią kryptį parodė Italijos teismų praktika. 2026 m. kovo 12 d. sprendimu (bylos Nr. 5702/2026) Corte di Cassazione paliko galioti sprendimą, kuriuo darbdaviai įpareigoti sumokėti vairuotojui viršvalandžius, susikaupusį darbo užmokestį bei papildomas išmokas.
Esminis argumentas šioje byloje buvo tachografo duomenys. Teismas aiškiai nurodė, kad jei darbdavys jų neginčija konkrečiai ir argumentuotai, jie gali būti laikomi pilnaverčiu įrodymu apie faktiškai dirbtą laiką.
Vien abstraktaus neigimo nepakanka – tokiu atveju teismas gali remtis techniniais duomenimis skaičiuodamas darbo laiką ir nustatydamas mokėtinas sumas. Be to, teismas patvirtino ir solidarios atsakomybės principą: pasikeitus darbdaviui, tiek ankstesnis, tiek naujasis darbdavys gali būti atsakingi už jau susikaupusius įsipareigojimus.
Ne prieštara, o ta pati taisyklė
Abi bylos iš esmės kalba apie tą patį. Vokietijoje vairuotojas pralaimėjo ne todėl, kad nedirbo viršvalandžių, o todėl, kad jų nepagrindė pakankamai konkrečiai. Italijoje vairuotojas laimėjo, nes turėjo tikslius, objektyvius duomenis, kurių darbdavys nesugebėjo paneigti.
Skirtumas slypi ne teisėje, o įrodymuose. Tai svarbi žinutė visam Europos transporto sektoriui, kuriame darbo laikas dažnai yra fragmentuotas, o faktinis darbo krūvis – sunkiai apibrėžiamas vien standartinėmis ataskaitomis.
Sistemos turi „susikalbėti“
Ši teismų praktika išryškina ir platesnę problemą. Kelių transporte vis labiau persipina keli duomenų šaltiniai – tachografas, dispečerinės sistemos, darbo laiko apskaita ir darbo užmokesčio skaičiavimas. Jeigu šie elementai nėra suderinti, rizika tampa ne teorinė, o visiškai reali.
Tachografas pateikia itin detalius veiklos duomenis, tačiau pats savaime jis nepakeičia visos darbo teisės reikalaujamos dokumentacijos. Kita vertus, ginčo atveju būtent šie techniniai duomenys gali tapti pagrindiniu įrodymu. Todėl tiek vairuotojams, tiek įmonėms vis svarbiau užtikrinti, kad duomenys būtų ne tik renkami, bet ir nuosekliai dokumentuojami bei interpretuojami.
