Ryškiausias pavyzdys – Slovėnija. Italijos transporto portalas „TrasportoEuropa“ praneša, kad po akcizo sumažinimo šalyje nustatyta maksimali dyzelino kaina siekia 1,528 Eur už litrą, kai tuo metu Italijoje ji pakilo iki maždaug 2,072 Eur. Tai reiškia apie 50 centų skirtumą litre, o kai kuriose pasienio vietose – net daugiau nei 60 centų.
Praktikoje tai jau ne kosmetinis skirtumas. Sunkvežimiui, įsipilančiam 600–800 litrų, vienas sustojimas Slovėnijoje gali reikšti apie 240–400 Eur sutaupymą. Transporto priemonėms su didesniais ar dvigubais bakais ši suma dar labiau išauga. Tokie skaičiai keičia ne tik sąnaudas, bet ir sprendimus – kur sustoti, kur planuoti maršrutą ir net kokius koridorius rinktis.
Panaši dinamika matoma ir Čekijoje, tik iš Vokietijos pusės. Portalas „Seznam Zprávy“ pranešė, kad pasienio degalinėse susidarė eilės, kuriose laukimo laikas siekė pusvalandį ar ilgiau. Vairuotojai pildė ne tik bakus, bet ir kanistrus, o kai kuriose vietose eismas buvo praktiškai paralyžiuotas.
Kainų skirtumas paaiškina tokį elgesį. Čekijoje dyzelinas kainavo apie 38 kronas už litrą, kai netoliese Vokietijoje – apie 54 kronas. Tai daugiau nei 30 proc. skirtumas. Kiti šaltiniai rodo, kad kai kuriose vietose degalinių apkrova išaugo kelis kartus – eismas net patrigubėjo. Tai jau ne pavieniai atvejai, o aiški tendencija: degalų kainos pradeda formuoti srautus.
Vokietija reaguoja, tačiau kainų skirtumas išlieka
Tuo metu Vokietija bando suvaldyti situaciją reguliacinėmis priemonėmis. Federalinė valdžia siekia apriboti, kaip dažnai degalinės gali kelti kainas, argumentuodama, kad jos per greitai reaguoja į naftos brangimą, bet per lėtai į jos pigimą. Tačiau net ir tokie sprendimai nepanaikina struktūrinio kainų skirtumo tarp šalių.
Slovėnijos atvejis ypač svarbus krovinių vežėjams. Šalis šiandien veikia kaip savotiška „kainų sala“ tarp brangesnių rinkų. Vežėjai, dirbantys Italijos, Austrijos ar Kroatijos kryptimis, gali įtraukti Slovėniją į savo degalų strategiją ir taip sumažinti bendras eksploatacines sąnaudas.
Šį efektą sustiprina ir pati kainodaros sistema. Slovėnija taiko reguliuojamą modelį, pagrįstą pasaulinėmis kainomis, valiutų kursais ir dviejų savaičių vidurkiais. Tai nereiškia, kad kainos nekinta, tačiau jos turi „lubas“, kurios tam tikrais momentais leidžia šaliai išlikti pigesnei nei kaimynės.
Pigesnis kuras, didesnė prieinamumo problema
Vis dėlto toks pranašumas turi ir šalutinį poveikį. Agentūra ANSA pranešė, kad kai kuriose Slovėnijos pasienio degalinėse jau buvo fiksuojami degalų trūkumo atvejai, o valdžia buvo priversta pradėti naudoti atsargas. Pagrindinė priežastis – išaugusi užsienio paklausa, ypač iš Austrijos.
Vežėjams tai signalas, kad net ir „pigios zonos“ nėra beribės. Be to, išlieka ir reguliaciniai ribojimai. Slovėnijoje leidžiama vežtis tik ribotą papildomų degalų kiekį, o už pažeidimus gali grėsti iki 5 tūkst. eurų siekiančios baudos. Tai reiškia, kad kainų arbitražas turi aiškias teisines ribas.
Bendras vaizdas tampa vis aiškesnis: degalų kainos Europoje nebėra vien foninis veiksnys. Jos tampa aktyviu konkurencijos elementu. Tie vežėjai, kurie sugeba prisitaikyti ir planuoti degalų pylimą strategiškai, šiandien įgyja apčiuopiamą pranašumą – ne procentais, o šimtais eurų viename reise.
