Tačiau profesinių sąjungų vertinimu, ši kryptis kelia ne tik vilčių, bet ir rimtų klausimų. Svarbu priminti, kad Lietuva šio proceso nepaliko savieigai. Pastaraisiais metais valstybė aiškiai sugriežtino darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarką:
- taikomos kvotos darbuotojams iš trečiųjų šalių,
- viršijus jas – papildomos įdarbinimo procedūros,
- stiprinama kontrolė transporto sektoriuje,
- didesnis dėmesys skiriamas atlyginimų skaidrumui ir darbo sąlygoms,
- ribojamos piktnaudžiavimo galimybės per tarpininkus.
Šių priemonių ėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Užimtumo tarnyba, Migracijos departamentas ir Valstybinė darbo inspekcija. Tai rodo aiškią valstybės poziciją: darbo jėgos importas negali vykti darbuotojų teisių sąskaita.
Verslas ieško sprendimų – bet ar sprendžia problemą?
Transporto įmonės argumentuoja, kad darbuotojų trūkumas yra kritinis, o be užsienio vairuotojų sektorius susidurs su stagnacija. Brazilijos vairuotojai laikomi patraukliais dėl patirties, motyvacijos ir didesnio darbo užmokesčio nei jų kilmės šalyje.
Tačiau profesinės sąjungos atkreipia dėmesį: tai sprendžia pasekmes, bet ne priežastis.
Pagrindinis klausimas: kodėl lietuviai nesirenka šio darbo?
Vietoj to, kad būtų atsakyta į šį klausimą, ieškoma darbuotojų kitur.
Realybė tokia:
- darbas dažnai reiškia ilgas savaites ar mėnesius toli nuo namų,
- atlygio sistema sudėtinga, dalis pajamų slepiama po dienpinigiais,
- kyla ginčų dėl neišmokėtų ar sumažintų atlyginimų,
- darbo ir poilsio režimas ne visada užtikrinamas realiai, o ne tik „popieriuje“.
Tokiomis sąlygomis natūralu, kad Lietuvos darbuotojai renkasi kitus sektorius ar emigraciją. Todėl problema nėra vien vairuotojų trūkumas. Tai – darbo kokybės klausimas.
Importuojama darbo jėga – trumpalaikis sprendimas
Trečiųjų šalių darbuotojai dažnai sutinka dirbti už mažesnį atlygį ir sudėtingesnėmis sąlygomis. Tai sukuria pavojingą tendenciją:
- daromas spaudimas mažinti atlyginimus visiems,
- atsiranda socialinis dempingas,
- silpnėja darbuotojų derybinė galia,
- atidedamos būtinos sektoriaus reformos.
Ilgainiui tai gali paversti Lietuvą pigios darbo jėgos rinka, o ne aukštos pridėtinės vertės transporto centru.
Rizikos jau materializuojasi
Viešojoje erdvėje pasirodantys ginčai dėl atlyginimų, įskaitant konfliktus su vairuotojais tarptautiniuose maršrutuose, rodo sistemines problemas. Tai ne pavieniai incidentai, o signalas, kad dalis verslo modelių remiasi ribine darbo teisės interpretacija.
Tokios situacijos kelia ir reputacinę riziką Lietuvai tarptautinėje rinkoje.
Kokia kryptis Lietuvai?
Profesinės sąjungos pabrėžia: darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimas gali būti dalis sprendimo, tačiau tik su viena sąlyga – jei visiems darbuotojams taikomi vienodi standartai.
Tam būtina:
- užtikrinti vienodą atlyginimą už tą patį darbą,
- atsisakyti neskaidrių atlygio modelių,
- realiai, o ne formaliai laikytis darbo ir poilsio režimo,
- stiprinti kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus,
- kurti sąlygas, kad profesija vėl taptų patraukli vietiniams darbuotojams.
Lietuva jau pasirinko kryptį – riboti nekontroliuojamą darbo jėgos importą ir stiprinti priežiūrą. Tai būtinas žingsnis. Tačiau vien kontrolės nepakanka.
Kol nebus atsakyta į pagrindinį klausimą – kodėl Lietuvos vyrai nenori dirbti vilkikų vairuotojais – tol joks darbuotojų importas neišspręs problemos iš esmės. Sprendimas slypi ne Brazilijoje ar kitose šalyse. Jis slypi čia – darbo sąlygose, atlyginimuose ir pagarbos darbuotojui lygyje.
