Belgijos transporto ir logistikos federacijos TLV duomenimis, 2025 m. kelių krovinių transporte užfiksuota 413 bankrotų. Palyginimui, 2024 m. jų buvo 307, o 2015 m. – tik 163. Pandeminiais 2020 m., kai galiojo laikinos paramos ir moratoriumų schemos, bankrotą paskelbė 97 įmonės.
Didžiausias nemokumo šuolis fiksuotas ketvirtąjį 2025 m. ketvirtį – per tris mėnesius bankrutavo 129 vežėjai. Tai rodo ne vien pavienius atvejus, o sisteminį spaudimą sektoriui.
Platesni transporto ir logistikos sektoriaus duomenys rodo apie 19 proc. išaugusį bankrotų skaičių, tačiau kelių transportas išlieka jautresnis nei ekonomikos vidurkis.
Iš rinkos traukiasi ir žinomi vardai
Tarp bankrutavusiųjų – ne tik mikroįmonės, bet ir daugiau nei 20 darbuotojų turėjusios bendrovės. Tarp minimų įmonių – „Group De Wolf“, „Transnam“, „Geleyte“, „Vebotrans“, „Hansbeeks Snelvervoer“, „Eurosped Belgium“, „Bongaerts Logistics“, „Transport Lerinckx Stefaan“, „Supreme Transport“, „Dalga-Trans“.
Dalį aktyvų perėmė konkurentai, kai kurios įmonės bandė restruktūrizuotis, tačiau signalas rinkai aiškus – net ilgametė veikla nebėra saugiklis.
Jaunos įmonės – didžiausioje rizikoje
406 bankrotų atvejų analizė atskleidžia kitą svarbų aspektą: beveik 46 proc. bankrutavusių įmonių buvo jaunesnės nei penkerių metų. Tik 8,3 proc. veikė ilgiau nei 20 metų.
Tai reiškia, kad transporto verslo gyvavimo ciklas trumpėja, o nauji rinkos dalyviai ypač pažeidžiami. Trečdalis bankrutavusių subjektų buvo mikroįmonės, faktiškai valdančios vieną transporto priemonę.
Esant mažoms maržoms, net nedidelis sąnaudų šuolis – degalai, atlyginimai, draudimas ar CO2 kaštai – gali išbalansuoti finansus.
Geografinė disproporcija
Regioninis pasiskirstymas taip pat rodo įtampas. Net 28,5 proc. bankrotų užfiksuota Briuselio regione, nors ten registruota tik 9,6 proc. šalies vežėjų. Tai rodo aiškią koncentraciją sostinės zonoje.
Tuo tarpu tokie regionai kaip Vakarų Flandrija bankrotų statistikoje atrodo santykinai stabilesni, nepaisant reikšmingos transporto sektoriaus koncentracijos.
Finansinis trapumas ir skaidrumo stoka
Beveik 30 proc. bankrutavusių įmonių nebuvo reguliariai skelbusios finansinių ataskaitų arba daugelį metų neturėjo aktualių balansų. Nors tai nebūtinai reiškia teisės pažeidimus, tai signalizuoja apie ribotą finansinį planavimą ir silpną kapitalo bazę.
Apie 11 proc. atvejų fiksuotas spartus augimas, po kurio sekė staigus pelningumo kritimas. Dar 12 proc. įmonių veikla buvo stabili, tačiau finansiniai rodikliai ilgainiui silpo – mažėjo nuosavas kapitalas, augo įsipareigojimai.
Tai klasikinis scenarijus sektoriuje, kuriame apyvarta didelė, o marža – minimali.
Įspėjimas visai Europos rinkai
Belgijos atvejis yra lakmuso popierėlis platesnei Europos transporto rinkai. Sektorius veikia esant chroniškai mažoms maržoms, augančiam reguliavimui, vairuotojų trūkumui ir papildomiems kaštams, tokiems kaip CO₂ kainodara.
Kai kapitalo rezervai riboti, net trumpalaikis paklausos svyravimas ar atsiskaitymų vėlavimas gali sukelti domino efektą.
2025 m. Belgijos statistika rodo, kad problema nėra vien ciklinė. Tai struktūrinis sektoriaus trapumas, kuriame didžiausia rizika tenka mažiausiems dalyviams. Jei kaštų spaudimas nesumažės, o prieiga prie kapitalo išliks ribota, bankrotų banga gali tapti ne išimtimi, o nauja norma.
