Situaciją dar labiau komplikuoja konfliktas Artimuosiuose Rytuose, kuris daro spaudimą energijos kainoms ir logistikos grandinėms. Tai reiškia, kad transporto sektorius susiduria su dvigubu iššūkiu – tiek geopolitiniu, tiek ekonominiu.
Advokatų profesinės bendrijos „Tegos“ asocijuotoji partnerė, Transporto industrijos grupės vadovė Žydrūnė Stuglytė pažymi, kad dabartiniai pokyčiai nėra laikini. Anot jos, geopolitinė ir makroekonominė aplinka iš esmės keičia visą sektoriaus struktūrą, todėl sprendimai turi būti sisteminiai, orientuoti į infrastruktūrą ir karinį mobilumą.
Greitas prisitaikymas po šoko
Ryškiausiai pokyčiai atsispindi Klaipėdos uoste, kuris per labai trumpą laiką neteko didelės dalies krovinių. Uosto vadovas Algis Latakas atvirai pripažįsta, kad smūgis buvo staigus ir reikšmingas.
„Pernakt netekome 40 proc. krovinių, nes didelę dalį jų sudarė rytų tranzitas – kroviniai iš Rusijos ir Baltarusijos. Ieškojome sprendimų situacijai stabilizuoti ir šiandien uostas vėl dirba visu pajėgumu – jis generuoja 6,24 proc. Lietuvos BVP“, – teigia jis.
Šis pavyzdys rodo, kad sektorius geba prisitaikyti, tačiau tai reikalauja aktyvios naujų rinkų paieškos ir partnerystių. Prezidento patarėjas Ramūnas Dilba pabrėžia, kad Klaipėdos uostas išlieka stiprus regioninis žaidėjas, galintis plėsti bendradarbiavimą, ypač su Ukraina.
Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje išryškėja kita problema – pajėgumų ribos. Didėjant krovos poreikiams ir plečiantis veikloms, gali prireikti papildomų teritorijų, ypač konteinerių segmentui.
Pereinamasis laikotarpis be aiškaus balanso
Kur kas sudėtingesnė situacija geležinkelių sektoriuje. „LTG Infra“ vadovas Vytis Žalimas pripažįsta, kad srautų kritimas išlieka sisteminis – kasmet jie mažėja maždaug penktadaliu.
„Nebuvome tinkamai pasiruošę pakeisti srauto iš rytų į vakarus, tą darome šiuo metu. Tačiau pagrindinis mūsų projektas – „Rail Baltica“ – dar tik statomas, o gyvenimas vyksta čia ir dabar“, – sako jis.
Tai atskleidžia esminę sektoriaus dilemą: strateginiai projektai yra orientuoti į ateitį, tačiau dabartiniai iššūkiai reikalauja greitų sprendimų. Kol „Rail Baltica“ nebaigta, geležinkeliai išlieka pereinamojoje būsenoje, kur prarasti srautai dar nėra pilnai kompensuoti naujais.
Iš saugumo į ekonomikos variklį
Visame šiame kontekste išryškėja nauja transporto sektoriaus dimensija – karinis mobilumas. Tai nebėra tik saugumo klausimas, bet ir ekonominė galimybė.
Ž. Stuglytė pabrėžia, kad investicijos į šią sritį gali turėti platesnį poveikį – geresnė infrastruktūra stiprina visą transporto ekosistemą ir didina šalies patrauklumą.
Šią tendenciją patvirtina ir praktika. Klaipėdos uoste jau vyksta ne tik karinės technikos perkrovimas, bet ir jos aptarnavimas. Tuo metu augantys karinių orlaivių srautai rodo, kad aviacijos infrastruktūra taip pat tampa strateginiu resursu.
Nuo tranzito prie integruotos sistemos
Bendras vaizdas rodo, kad Lietuvos transporto sektorius pereina nuo tranzitu grįsto modelio prie labiau diversifikuotos ir integruotos sistemos. Rytų srautų netektis buvo šokas, tačiau kartu – ir katalizatorius pokyčiams. Sektorius priverstas ieškoti naujų rinkų, investuoti į infrastruktūrą ir stiprinti atsparumą.
Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: ar šie pokyčiai vyks pakankamai greitai, kad kompensuotų prarastą tranzitą? Kol kas aišku viena – grįžimo prie ankstesnio modelio nebebus, o naujojo logistikos žemėlapio kontūrai dar tik formuojasi.
„Tegos“ spaudos pranešimas
