TTLA: dauguma trečiųjų šalių darbuotojų Lietuvoje dirba kvalifikuotus darbus

Daugiau kaip aštuoni iš dešimties – vidutinės kvalifikacijos darbuotojai

TTLA pateikiamais Užimtumo tarnybos duomenimis, 2025 m. Lietuvoje pradėjo dirbti 71,4 tūkst. užsieniečių. Iš jų 59,4 tūkst. buvo trečiųjų šalių piliečiai – 4,7 proc. mažiau nei metais anksčiau.

2026 m. pradžioje Lietuvoje iš viso dirbo 158,1 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. 132 tūkst. jų dirbo vidutinės kvalifikacijos, 15 tūkst. – aukštos, o 6,8 tūkst. – žemos kvalifikacijos darbus.

Taigi daugiau kaip 80 proc. Lietuvoje dirbančių trečiųjų šalių piliečių, remiantis pateiktais duomenimis, užėmė vidutinės kvalifikacijos darbo vietas.

Daugiau kaip aštuoni iš dešimties Lietuvoje dirbančių trečiųjų šalių piliečių užima vidutinės kvalifikacijos darbo vietas. Todėl vadinti juos visus nekvalifikuota darbo jėga nėra nei tikslu, nei pagrįsta pačios valstybės duomenimis“, – teigia TTLA generalinis sekretorius Povilas Drižas.

Prie vidutinės kvalifikacijos darbuotojų priskiriami įrenginių ir mašinų operatoriai, vairuotojai, suvirintojai, statybininkai, betonuotojai, mūrininkai, mechanikai, metalo konstrukcijų montuotojai, virėjai ir kitų profesijų atstovai.

Dalies šių profesijų darbuotojams reikia specialių žinių, praktinių įgūdžių ir atitinkamų pažymėjimų. Pavyzdžiui, sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojams būtina tinkama vairavimo kategorija, profesinės kvalifikacijos pažymėjimas ir periodiniai mokymai.

Dar 15 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, TTLA pateikiamais duomenimis, dirbo aukštos kvalifikacijos darbus. Tarp jų – verslo, administravimo, inžinerijos ir informacinių technologijų specialistai, technikai bei įmonių vadovai.

Pusė dirba transporto ir saugojimo sektoriuje

Didžiausia trečiųjų šalių piliečių koncentracija išlieka transporto ir saugojimo sektoriuje. 2026 m. pradžioje čia dirbo 79,1 tūkst. tokių darbuotojų – maždaug pusė visų Lietuvoje dirbusių trečiųjų šalių piliečių.

Tačiau užsieniečių darbo jėga reikšminga ir kituose sektoriuose. Statybose dirbo 28,5 tūkst., apdirbamojoje gamyboje – 17,1 tūkst., apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje – 7,3 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. Jie taip pat dirba žemės ūkyje, prekyboje, administravimo ir klientų aptarnavimo srityse.

Pasak P. Drižo, darbuotojų trūkumas verslui reiškia ne tik neužpildytas darbo vietas.

Kai nėra darbuotojo, transporte sustoja vilkikas, gamykloje neišnaudojami įrenginiai, statybose vėluoja projektai, o paslaugų įmonės negali aptarnauti klientų. Tai reiškia neįvykdytus užsakymus, mažesnį eksportą ir nesumokėtus mokesčius“, – sako jis.

TTLA argumentuoja, kad mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir ekonominiam aktyvumui siaurėja ir valstybės mokesčių bazė. Vis dėlto pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų kiekybiškai įvertinti, kokią įtaką trečiųjų šalių darbuotojų skaičius daro biudžeto pajamoms ar atskirų sektorių rezultatams.

Bedarbių skaičius neparodo kvalifikacijų pasiūlos

Kitas darbo migracijos diskusijose keliamas klausimas – ar neužpildytas darbo vietas galėtų užimti Lietuvoje registruoti bedarbiai.

TTLA pabrėžia, kad bendras registruotų bedarbių skaičius savaime neparodo, kiek jų turi darbdaviams reikalingą kvalifikaciją, patirtį ar gali dirbti konkrečiame regione. Todėl darbo rinkoje vienu metu gali būti ir registruotų darbo ieškančių žmonių, ir neužpildytų darbo vietų.

Organizacijos pateiktoje medžiagoje nurodoma, kad Užimtumo tarnybos skelbiamuose paklausiausių profesijų sąrašuose kartojasi sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojai, suvirintojai, mechanikai, statybos darbininkai, vamzdynų montuotojai, virėjai, krautuvų operatoriai ir apdirbamosios pramonės darbuotojai.

TTLA kartu pripažįsta, kad Lietuvos gyventojų įdarbinimas turėtų išlikti pirmuoju pasirinkimu, o valstybė ir verslas turėtų daugiau investuoti į profesinį rengimą, perkvalifikavimą ir darbo sąlygų gerinimą.

Registracija Užimtumo tarnyboje savaime nesuteikia žmogui suvirintojo, vairuotojo, elektriko ar įrenginių operatoriaus kvalifikacijos“, – teigia P. Drižas.

Socialinio dempingo klausimas – ne vien apie darbuotojo kilmę

Dar viena darbo migracijos diskusijų kryptis – socialinio dempingo rizika. TTLA laikosi pozicijos, kad trečiosios šalies piliečio įdarbinimas savaime nėra tokio reiškinio įrodymas.

Organizacija socialinį dempingą sieja su darbuotojų teisių pažeidimais, nedeklaruotu darbu, fiktyviomis įmonėmis arba žemesnių darbo standartų taikymu siekiant išvengti teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Lietuvoje veikiančioms transporto, statybos, gamybos ir paslaugų bendrovėms, nepriklausomai nuo darbuotojų pilietybės, taikomi darbo teisės, darbuotojų saugos ir socialinio draudimo reikalavimai. Tarptautiniame kelių transporte papildomai galioja ES vairuotojų komandiravimo taisyklės.

TTLA argumentuoja, kad atsakomybė už darbo teisės pažeidimus turėtų būti taikoma konkretiems darbdaviams, o ne automatiškai visam sektoriui. Kartu organizacijos pateiktoje medžiagoje nėra palyginamųjų duomenų apie Lietuvos ir trečiųjų šalių piliečių darbo užmokestį, darbo sąlygas ar galimus pažeidimus, todėl vien pagal ją negalima įvertinti socialinio dempingo masto.

Siūlo kvotą sieti su faktiniu darbuotojų poreikiu

TTLA pasisako ne už neribotą darbo migraciją, o už kontroliuojamą sistemą. Organizacijos teigimu, valstybė turi tikrinti tiek atvykstančius darbuotojus, tiek juos įdarbinančias įmones, užtikrinti nacionalinio saugumo interesus ir darbuotojų teises.

Kartu aljansas ragina trečiųjų šalių darbuotojų kvotą lanksčiau sieti su realiu darbuotojų poreikiu atskiruose ekonomikos sektoriuose.

Nei nekontroliuojama migracija, nei visiškai uždara darbo rinka neatitinka Lietuvos interesų. Reikia vienu metu aktyvinti ir perkvalifikuoti Lietuvos gyventojus, gerinti darbo sąlygas ir sudaryti galimybę skaidriai pritraukti darbuotojų ten, kur jų objektyviai trūksta. Etiketės šios problemos neišspręs – tam reikia duomenų, kontrolės ir nuoseklių sprendimų“, – teigia P. Drižas.