Transporto sektorius šioje situacijoje nukentės labiausiai.
Šis verslas gyvena darbuotojų trūkumo sąlygomis. Jei norime išlikti konkurencingi tarptautinėje rinkoje, neišvengiamai turime žiūrėti į darbo jėgą iš trečiųjų šalių“, – pabrėžia Povilas Drižas, Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso (TTLA) generalinis sekretorius.
Jis primena, kad transporto sektorius yra vienas iš svarbiausių Lietuvos ekonomikos variklių – generuojantis apie dešimtadalį šalies BVP, daugiau nei 150 tūkst. darbo vietų, o vien tik krovininis kelių transportas – ketvirtadalį šalies paslaugų eksporto.
Lietuva per ilgus metus yra išsikovusi lyderiaujančias pozicijas Europos tarptautinių krovinių rinkoje, o mūsų šalies įmonės demonstruoja išskirtinį atsparumą geopolitinių, ekonominių ir energetinių krizių akivaizdoje. Neišnaudoti šio sektoriaus potencialo dirbtinai apribojant galimybes pritraukti naujų darbuotojų – būtų didelė valstybės klaida.
Kvota pasiekė lubas, o verslui ir biudžetui – netikėtas smūgis
Šiemet Lietuvoje patvirtinta 24 706 užsieniečių įdarbinimo kvota. Liepos 27 d. Migracijos departamentas informavo, kad šių metų kvota, įskaitant nagrinėjimui pateiktus prašymus, yra beveik panaudota. Darbdaviams telikę keli šimtai nepanaudotų kvotos vienetų išgraibstyti jau kitą dieną.
Praėjusiais metais kvota buvo išnaudota spalio 15 d., įsibėgėjant laikotarpiui, kai vyksta šventinė prekyba ir transporto sektoriaus aktyvumas yra didžiausias. Šiais metais situacija dar blogesnė – kvotos limitas pasiektas jau liepos mėnesį. Tai reiškia, kad verslas nebeteko galimybės darbinti trūkstamų vairuotojų ne tik rinkos piko metu, bet praktiškai visam ateinančiam pusmečiui.
Pasibaigusi kvota liepos mėnesį reiškia, kad apie 10 tūkstančių potencialių vairuotojų nebus įdarbinti Lietuvoje. Tokiam skaičiui vairuotojų tenka arti 1 proc. BVP, 650 mln. eurų eksporto pajamų ir 85 mln. eurų darbo vietos mokesčių. Nežinau, kodėl šiuo įtemptu laikotarpiu Lietuva rizikuoja netekti milžiniškų įplaukų į biudžetą“, – dalijasi skaičiais P. Drižas.
Pasak jo, Lietuvoje galiojanti griežta kvotos sistema yra ydinga. Jau pats kvotos dydžio nustatymas ir duomenys, kuriais remiantis daromi skaičiavimai, yra abejotini, atsakingų institucijų metodikos pasenusios, neigiančios realią situaciją rinkoje.
Valstybinei duomenų agentūrai (VDA) fiksuojant istoriškai rekordinį laisvų darbo vietų skaičių transporto sektoriuje, atsakingos institucijos šiems metams nustato netgi mažesnę kvotą nei 2025 m. Ieškojome paaiškinimų, kaip taip gali būti, o atsakymas paprastas: 2025 m. kvotinė sistema pasikeitė iš esmės, bet jos apskaičiavimas vykdomas pagal ankstesnę tvarką, ignoruojant VDA laisvų darbo vietų duomenis. Todėl ir turime tokį iškreiptą vaizdą“, – TTLA vadovas vardija priežastis, kodėl nepakankamas kvotos dydis išseko taip greitai.
Kadangi Lietuvos vežėjų konkurentai užsienyje nesusiduria su tokiomis dirbtinėmis kliūtimis, jie išlošia – perima ir klientus, ir pajamas. Mokesčiai irgi keliauja į kaimyninių šalių biudžetus. Šiuo metu Lietuvos transporto įmonės vertina galimybes investuoti į plėtrą kaimyninėse šalyse.
Dviejų greičių modelis – vienas sprendimų
Turime vos 1,4 mln. dirbančių žmonių. Tuo metu konkuruojame su šalimis, kurių gyventojų skaičius skaičiuojamas dešimtimis milijonų. Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad Lietuvai reikia bent 20 tūkst. imigrantų kasmet vien tam, kad palaikytume darbo rinkos balansą. Po 10 metų darbo jėgos trūks dar labiau“, – dalijasi statistika P. Drižas.
Tokie skaičiai, pasak jo, rodo, kad būtina keisti ne tik požiūrį į imigraciją, bet ir jos valdymą.
Privalome aiškiai atskirti ekonominius imigrantus nuo pašalpų prašytojų. Tai leistų išvengti Švedijos ar Vokietijos scenarijų, kur socialinės sistemos patiria milžinišką spaudimą. Gaila, kad eilę metų teikiami siūlymai nepasiekia politikų, kurie kartoja tą patį – „reikia svarstyti, reikia žiūrėti, reikia diskutuoti ir t.t.“, – pabrėžia P. Drižas.
Todėl TTLA siūlo įdiegti dviejų greičių migracijos modelį, kuris būtų įgyvendinamas vertinant konkrečius Lietuvos verslo poreikius. Šiuo metu galiojanti kvotų sistema yra tapusi politiniu įrankiu ir neturi nieko bendra su pamatuotu faktinių duomenų vertinimu.
Pirmasis reikštų, jog ekonominiai vidutinės kvalifikacijos užsieniečiai gautų darbo vizas, įsidarbintų tose verslo srityse, kuriose yra jų poreikis, mokėtų mokesčius. Tačiau jie neturėtų tikslo likti Lietuvoje ir čia integruotis. Todėl jiems būtų taikoma lankstesnė ir greitesnė darbo vizų išdavimo tvarka.
Užsieniečiai, kurie atvyksta darbo ar nedarbo tikslais, bet jau turi tikslą čia apsigyventi nuolat, su šeimomis – turėtų būti integruojami. Jiems turėtų būti taikomi lietuvių kalbos, istorijos mokėjimo ir kiti integraciniai reikalavimai.
Vilkikų vairuotojais dirbantys užsieniečiai beveik nebūna Lietuvoje. Jie vairuoja vilkikus Europoje, o Lietuvoje tik sumoka mokesčius. Tad kalbėti apie jų integracijos problemas ar grėsmes dažniausiai nėra jokio pagrindo“, – aiškina P. Drižas.
Transporto sektorius – valstybės ekonomikos ramstis
P. Drižas primena, kad transporto sektorius Lietuvoje sukuria didžiausią BVP dalį visoje ES, tačiau verslo poreikiai dėl augančio vairuotojų trūkumo yra ignoruojami. Europoje šiuo metu trūksta apie 500 tūkst. vilkikų vairuotojų. Lietuvoje jų reiktų apie 20 tūkst., o verslams plečiantis – net iki 35 tūkst. vairuotojų per metus.
Jeigu šių žmonių neįdarbiname – vilkikai tiesiog stovi. Vienas vairuotojas per metus į valstybės biudžetą sumoka 8,5 tūkst. eurų mokesčių, todėl įdarbinus 25 tūkst. vairuotojų, valstybė gautų daugiau kaip 210 mln. eurų papildomų pajamų. Kodėl šių pinigų atsisakome?“ – klausia TTLA vadovas.
TTLA oficialiai kreipėsi į atsakingas institucijas, ragindamas skubiai peržiūrėti 2026 m. nustatytą kvotą.
Jeigu Užsieniečių teisinės padėties įstatymas nesuteikia pagrindo operatyviai spręsti pasibaigusios kvotos klausimą – sistemą reikia keisti. Kvotos turi būti dinamiškos, pritaikytos prie realių rinkos poreikių, o ne tapti kliūtimi atskiroms verslo sritims ir kartu visai valstybės ekonomikai“, – sako P. Drižas.
Jis konstatuoja, kad didėjantis darbo jėgos trūkumas Lietuvoje – ne prognozė, o realybė. Kvotos išnaudojimas metų viduryje yra jau ne signalas, o rimtas pavojaus varpas. Kol valstybės institucijos delsia, transporto įmonės stabdo vilkikus, biudžetas netenka šimtų milijonų, o konkurentai iš kitų šalių stiprina savo pozicijas.
Turime pasirinkimą – arba pripažįstame demografinius faktus ir kuriame efektyvią migracijos sistemą, arba pasyviai stebime, kaip traukiasi ir demografija, ir rinka“, – reziumuoja P. Drižas.
Jo įsitikinimu, migracijos politika turėtų būti tokia, kad optimaliai užtikrintų Lietuvos interesus – ir verslo, ir saugumo, juolab kad yra daugybė ir sėkmingų, ir nesėkmingų užsienio šalių pavyzdžių, kuriais galime remtis.
Pranešimas spaudai
