TransInfo

AdobeStock/Industrieblick, „Trans.eu“ nuotr.

Kas dažniausiai sukčiauja – vežėjai, ekspeditoriai ar krovinių siuntėjai? Trans.eu apie sukčiavimą transporto biržose [Išskirtinis pokalbis].

Platformizavimas, t. y. daugelio įrankių integravimas į vieną struktūrą bei pervežimo užsakymų ir pakrovimo erdvės dispečerių parinkimas naudojant algoritmus, logistikos sektoriuje įsitvirtino jau visam laikui. Technologijų klestėjimas skatina panašių įrankių kūrimą tiek inovacijų, tiek ekonominės plėtros požiūriu. Tačiau kyla klausimas, ar saugumo lygis šiose platformose neatsilieka nuo jų plėtros? Apie tai kalbamės su „Trans.eu“ tarptautinio saugumo srities vadovu Piotru Sobala.

Vidutinis skaitymo laikas 10 minutės

Panašiai kaip anksčiau TMS sistemos, šiandien transporto platformos tampa neatsiejama transporto ir ekspedijavimo įmonių veiklos dalimi. Jų vystymasis yra labai dinamiškas – per pastaruosius kelerius metus stebėjome sistemų transformaciją nuo tradicinių transporto biržų iki pažangiųjų technologijų logistikos platformų, integruojančių daugybę įrankių į vieną sistemą. Skaitmeninė revoliucija paveikė daugelį tokių įrankių tiekėjų Europoje, tarp jų ir bendrovę „Trans.eu“, kuri prieš kelerius metus senąją biržą perkėlė į naująją. Tai sukėlė daug emocijų šioje pramonės šakoje, įskaitant susirūpinimą dėl krovinių saugumo, kuris, atsižvelgiant į vagysčių ir sukčiavimo mastą krovinių vežimo sektoriuje, yra pagrįstas.

Išskirtiniame interviu su „trans.iNFO“ Piotras Sobala pasakoja apie sukčiavimą transporto biržose, vagysčių mastą ir „Trans.eu“ prevencines priemones.

– Pradėsiu nuo klausimo, kuris kamuoja daugelį tiekimo grandinės dalyvių. Koks yra vagysčių mastas transporto biržose?

– Pastaraisiais metais vagysčių skaičius biržose didėja, tačiau, atsižvelgiant į metinį mastą ir nesąžiningų įmonių skaičių šioje pramonės šakoje – tai tik nedidelė nusikaltimų dalis. Problema yra ta, kad bet koks toks įvykis sukelia didelį atgarsį ir sujudimą bendruomenėje. Be to, nusikaltėliai nuolat tobulina savo veikos scenarijus ir tampa vis gudresni. Tačiau mano pastebėjimu, mūsų platformoje, palyginti su kitomis, tokių įvykių yra nedaug.

– Kas sukčiauja biržose – vežėjai, ekspeditoriai ar krovinių siuntėjai?

– Šiuos įvykius stebiu jau daugiau nei 10 metų. Tai sinusoidė – vienu metu dažniau pasitaiko krovinių vagysčių, paskui ateina krovinių siuntėjų, kurie nori apgauti transporto paslaugas teikiančias įmones, metas. Tačiau pastaruosius dvejus-trejus metus labiau paplitęs nusikaltimas yra krovinių vagystės. Mums pavyko sumažinti nesąžiningų gabenimo ir pakrovimo įmonių veiklą, todėl šiuo metu didesnių iššūkių kelia mums transporto įmonės. Tai nėra fiktyvios įmonės, didžiausia problema yra jų ketinimai.

– Nuo ko tai priklauso, nuo situacijos rinkoje?

– Taip, tikėtina, kad taip ir yra. Savo prevencinėje veikloje atsižvelgiame į nusikaltėlių veiksmų periodiškumą. Kartu suprantame, kad mechanizmai, dėl kurių atsiranda tam tikrų rūšių sukčiavimo tendencija, atsiranda už mūsų platformos ribų. Prieš kelerius metus transporto paslaugų sukčiautojai buvo nemenkas iššūkis. Tai buvo fiktyvios įmonės, dažnai veikiančios virtualiuose biuruose. Kurį laiką jos veikė kaip patikimos krovinių gabenimo bendrovės. Sukčiai kūrė savo prekės ženklą, taip pat teigiamą istoriją, kaupė teigiamus įvertinimus. Jie nepriekaištingai veikė net pusę metų. Tačiau vėliau šios įmonės nustodavo mokėti laiku ir pasibaigus mokėjimo laikotarpiui – po 30, 45 dienų – dingdavo. Per šį laiką galima apgauti šimtus vežėjų.

– Kaip pavyko išspręsti šią problemą?

– Ėmėmės veiksmų dviejose srityse. Pirma, pakeitėme procedūras, kad būtų daugiau kliūčių patekti bendrovėms, kurių veiksmai atitiko nusikaltėlių scenarijų. Pradėjome stebėti įmones, kurios rinkoje veikia neilgai ir kurias valdo žmonės, negalintys pagrįsti ankstesnės patirties šioje srityje.

Antra, pradėjome švietimo ir informavimo kampaniją, kurios tikslas – didinti transporto bendruomenės informuotumą apie požymius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį renkantis rangovą. Taip pat norėjome plačiau informuoti vartotojus, kad „Trans.eu“ turi saugumo komandą, kuri reaguoja į bet kokius klientų signalus.

Kampanijos sėkmę liudija Saugumo komandos statistiniai duomenys. 2023 m., palyginti su ankstesniais metais, gavome dvigubai daugiau klientų pranešimų apie įtartiną elgesį biržoje. Sukčiavimo mastas akivaizdžiai sumažėjo.

– Po ekspeditorių atėjo metas ir nesąžiningiems vežėjams. Kokie yra jų veikimo mechanizmai?

– Užmigdyti budrumą – ne tik mūsų, bet visų pirma potencialių rangovų – ši veikla pereina į vis aukštesnį lygį. Atrodytų, kad labiausiai paplitęs modelis yra fiktyvių įmonių kūrimas, tačiau tai netiesa, biržoje negali užsiregistruoti fiktyvi transporto įmonė. „Trans.eu“ autorizavimo procedūra nuolat tobulinama, todėl visada žinome, koks yra naujojo naudotojo veiklos statusas. Tačiau turime taip pat žinių, kad užsienio platformose dažnai pasitaiko atvejų, kai apsimetama jau veikiančia transporto įmone.

– Ar tai vyksta biržose, ar už platformų ribų?

– Geras klausimas, nes šiuo atveju sukčiai naudoja skirtingus modelius. „Trans.eu“ tikrina įmonės, norinčios prisijungti prie transporto biržos, tapatybę, todėl tokie subjektai negali patekti į mūsų sistemą. Tačiau labai populiarūs yra bandymai apsimesti kitomis bendrovėmis už biržos ribų, naudojant labai panašius į tikrųjų bendrovių kontaktinius duomenis. Dažnai pakanka sukeisti el. pašto adreso raides vietomis, ypač jei tai viešasis, o ne įmonės domenas. Tačiau nesklandumų galima lengvai išvengti, jei vengiama užmegzti ryšius su subjektais, nesinaudojančiais oficialiais „Trans.eu“ sistemos ryšių kanalais. To ir mokome savo bendruomenę.

Apie antrąjį pavyzdį galima kalbėti tada, kai įmonė jau seniai veikia ir kelia kontrahentų pasitikėjimą. Tačiau tam tikru metu pasikeičia jos savininkai, apie ką nežino nė vienas įmonės klientas, nes duomenys – ankstesnių vadovų ir darbuotojų vardai ir pavardės, telefonų numeriai, el. pašto adresai – lieka tie patys. Net jei buvo pranešta apie pasikeitimus, duomenų atnaujinimas KRS (įmonių registre – red.) sistemoje gali užtrukti kelis mėnesius. Būtent šiuo metu vyksta vagystės.

– Kaip galima pastebėti tokius įtartinus veiksmus?

– Kaip minėjau pradžioje, nusikaltėliai daro vis daugiau, kad nekiltų įtarimų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pastebėjome tokį mechanizmą: vagystės rizika padidėja, jei įmonė ilgą laiką yra neaktyvi, neatlieka jokių skambučių ar sandorių, nereaguoja į pasiūlymus, nors akivaizdžiai moka abonentinį mokestį. Tačiau tam tikru momentu įmonė tampa aktyvi arba per vieną dieną platformoje užregistruoja kelis naujus darbuotojus. Tai momentas, kai sukčius bando įvykdyti nusikaltimą.

Dabar sukčiai yra kur kas labiau organizuoti. Jie vengia būti pastebimi, vengia staigių veiklos pokyčių ir kelių žmonių registravimo per trumpą laiką. Perėmę įmonę, vagys dar kelias savaites ar net mėnesius gali veikti nepastebėti – vykdyti transporto užsakymus, rinkti teigiamus atsiliepimus. Kelioms pastarojo meto vagystėms būdingas bendras vardiklis – apgauti siuntėjai anksčiau dirbo su juos apgavusiu subjektu, kuris buvo jų patikrintas rangovas.

– Spėju, kad perimamos įmonės yra gana mažos, nes niekas tikriausiai neišleistų milijonų vienai vagystei organizuoti?

– Taip, tai nedidelio kapitalo bendrovės, nesusijusios su jokia didesne grupe. Tokius atvejus turime kelis kartus per metus, ir kai juos analizuojame, pastebime panašų dviejų įmonių iš skirtingų miestų, o kartais ir iš skirtingų šalių elgesį. Yra daug požymių, kad už to stovi tie patys žmonės, kurie ieško naujų „kūnų“ ar savo operacijų vykdytojų. Galbūt jie elgiasi kaip profesorius Moriartis iš „Šerloko Holmso“, kuris pats nesitepdavo rankų, bet buvo nusikaltimų genijus. Jis buvo parengęs scenarijus ir pardavinėjo savo „patentus“ įvairiems smulkiems nusikaltėliams.

– Norint apgauti vežėją, tereikia turėti nešiojamąjį kompiuterį ir prieigą prie biržos. Tačiau norint pavogti sunkvežimį su prekėmis, reikalingas didesnis kapitalas ir infrastruktūra pavogtoms prekėms saugoti. Ar jūsų nestebina, kaip organizuojamos tokios akcijos?

– Taip, juolab kad kartais kalbame apie specializuotą saugojimo sistemą. Pastaraisiais metais buvo pavogta daug šaldytų maisto produktų. Tai, kad dingsta prekės, kurios neturi serijos numerio arba kurias lengva parduoti, nieko nestebina, tačiau šaldytų maisto produktų vagysčių skaičius kelia didelę nuostabą. Manau, kad šiuo atveju veikia viena grupė, kuri reguliariai sugrįžta naujos įmonės pavidalu, kurią perėmė pakeisti žmonės. Žinoma, mastas nėra didelis, tai pavieniai incidentai per metus, kai platformoje dalyvauja dešimtys tūkstančių įmonių, tačiau tai itin skaudūs įvykiai, atsižvelgiant į bendrą pavogtų krovinių vertę.

– Šaldyta žuvis – gana neįprasta prekė.

– Mes taip pat esame nustebę, nes tai rodo, kad šie asmenys vis geriau ruošiasi vagystėms. Juk šiuos šaldytus maisto produktus reikia kažkur laikyti tinkamoje temperatūroje. Akivaizdu, kad populiariausi kroviniai tarp vagių tebėra maisto produktai, kurių nereikia laikyti ypatingomis sąlygomis, pavyzdžiui, saldumynai, toliau metalo gaminiai (varis ir aliuminis), fotovoltinės plokštės, įvairi elektronika ir cheminės medžiagos, pavyzdžiui, trąšos ar buitinė chemija.

– Iš jūsų žodžių galima suprasti, kad didžioji dalis sukčiavimo atvejų biržose yra susiję su apsimetinėjimu esamomis bendrovėmis ir bendrovių perėmimu. Ar yra kitų mechanizmų?

– Prieš kelerius metus atsirado keista grupė – vagiliaujantys mikroautobusų vairuotojai. Pradėjo dingti nedidelės vertės prekės mažais kiekiais, pavyzdžiui, padėklai, kartoninės pakuotės, plastikiniai sodo baldai. Ilgus metus buvome įsitikinę, kad vagia tik įmonės, eksploatuojančios didelius sunkvežimius. Tuo tarpu praėjusių metų duomenys parodė, kad mikroautobusų vairuotojų įvykdytų vagysčių ir transporto įmonių perėmimų skaičius buvo identiškas – tiesiog po kelis atvejus per metus. Jie skiriasi tik mastu, kuris gali būti skaičiuojamas dviem būdais. Pirma, nukentėjusiųjų skaičius per incidentą. Perimta sunkvežimių bendrovė gali vienu metu apiplėšti keliolika bendrovių. Mikroautobusų vairuotojų atveju tai yra viena transporto priemonė ir paprastai vienas nukentėjęs asmuo. Antra, krovinių vertė, čia skirtumai yra milžiniški.

– Kaip tai įgyvendinama praktikoje? Kažkas įsigyja veikiančią transporto įmonę, kurį laiką veikia tvarkingai, užmigdo aukų budrumą, tada priima kelis didelius užsakymus ir dingsta? Kartu su visomis transporto priemonėmis?

– Tiksliai taip. Dingsta viskas. Dažniausiai turime galimybę susisiekti su buvusiu įmonės savininku, kuris atsiunčia mums visus pardavimą patvirtinančius dokumentus. Tai, žinoma, būdinga mažoms įmonėms, turinčioms nedidelį automobilių parką.

– Kaip galima nuo to apsisaugoti?

– Inicijuojame projektą, kuris padėtų mums rasti bendrą šių bendrovių elgesio modelį. Tai yra vidinis projektas, kuris padės mums rasti bendrus šių įmonių elgesio platformoje taškus, o kai nustatysime tam tikrą veiklą, kuri „nesutampa“ su tuo, ką įmonė darė anksčiau arba turėtų daryti, galėsime reaguoti anksčiau. Tačiau tokiems sprendimams įgyvendinti reikia šiek tiek laiko.

Verta pažymėti, kad sukčiavimo, kurį įvykdė perimta bendrovė, atveju, dažnai nedaug ką galima padaryti. Pirmiausia dėmesį skiriame kliento patikrinimui – tikriname verslo statusą, darbo stažą, pramonės šaką. Jei kyla abejonių, prašome pateikti dokumentais patvirtintas rekomendacijas, įrodančias subjekto patirtį ir patikimumą. Taip pat ieškome galimų ryšių su įmonėmis, kurios praeityje dėl įvairių priežasčių jau buvo praradusios prieigą prie platformos. Vienintelis dalykas, kurio negalime patikrinti, yra ketinimai. Kaip minėjau, nuolat kuriame ir tobuliname įrankius, padedančius stebėti faktinę veiklą platformoje.

Be abejo, ekspeditoriai ir užsakovai privalo turėti savo saugumo procedūras ir rangovų tikrinimo sistemą, bent jau su vežėjo civilinės atsakomybės draudimu. Taip pat verta stebėti, ar nepasikeitė, pavyzdžiui, partnerių bendravimo būdas. Žinoma, negalima perdėti – juk ne kiekvieną perimtą įmonę įsigyja sukčiai.

– O kaip yra sprendžiamas atsakomybės ir kompensacijos už prarastą krovinį klausimas?

– Iš krovinių siuntėjų pateiktos informacijos aiškėja, kad atsakomybės klausimas kelia problemų abiem šalims. Klientai signalizuoja, kad draudimo bendrovės, susidūrusios su būtinybe mokėti dideles kompensacijas, bando įrodyti, kad ekspedijavimo bendrovės nepakankamai kruopščiai pasirinko rangovą krovinio gabenimui. Ekspeditoriai susiduria su didele problema, ypač didelių vagysčių atveju, kaip susigrąžinti gautinas sumas ir neprarasti likvidumo.

Nukentėjusiosios šalys dažnai būna ilgametę patirtį turinčios įmonės, suvokiančios riziką ir turinčios vidines tikrinimo procedūras bei politiką.

Žinoma, mes su tuo nesutinkame. Šiuo metu apibrėžiame vietas „Trans.eu“ sistemoje, kuriose galima pastebėti įtartiną sukčiautojų elgesį. Nors vagysčių atvejus per metus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, jie neabejotinai skaudūs, todėl norėtume juos dar labiau sumažinti.

Paantraštės