Lietuva – viena iš lyderiaujančių Europos šalių pagal sunkvežimių vairuotojų trūkumą. Tačiau, kaip pažymi Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (LVPS) atstovai, šis reiškinys nėra tik darbo rinkos disbalanso padarinys. Tai – dešimtmečiais ignoruotų problemų rezultatas, kuris šiandien paveikia ne tik transporto sektorių, bet ir visą šalies ekonomiką, regionų socialinę struktūrą bei eksporto galimybes.
Sunkvežimių vairuotojų trūkumas Lietuvoje
Priminkime – Šiuo metu Lietuvoje jau trūksta apie 10–12 tūkst. profesionalių sunkvežimių vairuotojų. Tai maždaug 12 proc. reikalingų darbo vietų. Skaičiai svyruoja, nes dalis šaltinių remiasi registruotų vilkikų skaičiumi (tušti vilkikai, kuriems nėra vairuotojų), o kiti – „Sodros“ apdraustų vairuotojų ir įmonių apklausų duomenimis.
Prognozės ateičiai nėra optimistinės. Pagal Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) scenarijų, jei politika nesikeis, iki 2028 m. Lietuvoje trūks 18 proc. vairuotojų. Tai reikštų 13–15 tūkst. neužimtų vairuotojų vietų.
Tuo tarpu, „Linavos“ skaičiavimais, jei išliks dabartinis vairuotojų rengimo tempas (apie 800 naujų vairuotojų per metus) ir bus atsižvelgta į į Vakarus išvykstančių bei senstančių vairuotojų skaičiaus augimą, iki 2030 m. deficitas gali viršyti 20 tūkst.
Taip pat skaitykite: Vairuotojų trūkumo krizė Lietuvoje: kas kaltas?
Darbo sąlygos – pagrindinis krizės šaltinis
Nors dažnai kalbama apie darbo jėgos trūkumą, profesinės sąjungos atstovai akcentuoja: problema – ne žmonių skaičiuje, o darbo sąlygose. Jų teigimu, vairuotojai vis dar susiduria su sistemingu viršvalandžių neapmokėjimu, neskaidriu atlygio deklaravimu, perdegimu dėl neadekvataus darbo režimo ir komandiruotėmis, kurios apeina socialines garantijas.
Tai nėra pavieniai atvejai. Tai – sistema, kuri ilgą laiką leido sau išnaudoti žmogų tol, kol šis išeidavo arba iš Lietuvos, arba iš profesijos“, – teigia LVPS savo pranešime.
Migracija – laikinas sprendimas be perspektyvos
Nors darbdaviai siūlo spartinti trečiųjų šalių darbuotojų įdarbinimą, profesinės sąjungos įspėja: tai negali tapti pagrindine strategija.
Jei sistema išstumia lietuvius, o į jų vietą įvedame žmones iš trečiųjų šalių be realios integracijos ir be garantijų, mes tik perkeliame problemą į ateitį“, – teigiama profesinės sąjungos pareiškime.
Nors darbdaviai siūlo spartinti trečiųjų šalių darbuotojų įdarbinimą, profesinės sąjungos įspėja: tai negali tapti pagrindine strategija. Neseniai Užimtumo tarnyba paskelbė, kad užsieniečių atvyksta mažiau, tačiau, pasak Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso (LPSA), jų pačios duomenys rodo priešingai – 2025 m. I ketv. išduota 2,8 karto daugiau sezoninių leidimų ir 3,3 karto daugiau sprendimų komandiruotiems darbuotojams nei pernai.
Masinis užsieniečių įdarbinimas lemia atlyginimų dempingą. Darbdaviai, siekdami sumažinti kaštus, linkę priimti darbuotojus, kurie dirba už mažesnį atlygį, ilgesnes valandas ir dažnai be visų priklausančių garantijų. Tai ypač atsiliepia regionuose, kur net ir nedidelis pokytis atlyginimų lygyje sukelia didelį poveikį vietos gyventojams. Tokia praktika išbalansuoja rinką ir kuria nelygiavertes konkurencines sąlygas tarp darbuotojų.
Taip pat skaitykite: Vairuotojų trūkumo problema ES ir Lietuvoje
Kitas svarbus aspektas, į kurį atkreipia dėmesį LPSA – darbo sąlygų pažeidimai. Trečiųjų šalių darbuotojai neretai susiduria su diskriminacija, nežino savo teisių, nesupranta kalbos, neturi kur kreiptis pagalbos. Pasitaiko atvejų, kai jie verčiami dirbti viršvalandžius be apmokėjimo, gyvena netinkamomis sąlygomis ar net baudžiami už ankstesnį darbo palikimą.
Tarptautinė darbo jėga gali būti naudingas resursas, bet tik tuo atveju, jei šis procesas valdomas atsakingai, skaidriai ir su aiškia socialine apsauga. Šiuo metu trūksta balansavimo tarp darbdavių verslo poreikių ir darbuotojų apsaugos. Migracija negali būti priemonė mažinti darbo kaštus bet kokia kaina“, – teigia LPSA.
Dialogo stoka – tylusis krizės variklis
Sprendimų trukdo ne tik požiūris, bet ir bendradarbiavimo stoka.
Dialogas tarp darbuotojų, darbdavių ir valstybės vis dar atsiranda tik tada, kai situacija tampa kritinė. Bet problemų negalima spręsti gesinant gaisrus“, – sako profesinės sąjungos atstovai.
Nepaisant siūlymų kurti šakinę kolektyvinę sutartį transporto sektoriuje, šie bandymai dažnai atsimuša į tylą ar biurokratiją. Tokia sutartis padėtų aiškiai apibrėžti teises ir pareigas bei sumažintų šešėlinės veiklos galimybes.
Sprendimų gairės: ką daryti dabar?
- Reikalingos realios darbo sąlygų reformos – įstatymais grindžiami pokyčiai, užtikrinantys skaidrų atlyginimą, sveiką darbo grafiką ir socialines garantijas.
- Tvarūs migracijos sprendimai – užsieniečių integracija turi eiti kartu su vietinių darbuotojų stiprinimu.
- Švietimo ir profesinio rengimo stiprinimas – būtinos investicijos į profesinį mokymą ir profesijos įvaizdžio gerinimą.
- Nuoseklus socialinis dialogas – kaip kasdienės darbo kultūros dalis, o ne laikinas krizės sprendimas.
Taip pat skaitykite: 50 patikrintų būdų, kaip išlaikyti vilkiko vairuotoją įmonėje – vadovas transporto įmonėms
Požiūrio problema – giluminė krizės priežastis
Vairuotojų trūkumo krizė nėra vien apie skaičius. Tai – kultūrinis požiūrio į darbą ir žmogų rezultatas. Kai profesinė mokykla laikoma atsarginiu variantu, kai vairuotojo darbas nevertinamas, o darbuotojas – tik laikinas išteklius, tokios krizės tampa neišvengiamos.
Turime unikalią progą sustoti, pripažinti padėtį ir pradėti kalbėtis kitaip. Ne apie tai, kiek dar galime išspausti iš žmonių. O apie tai, kaip sukurti orią, motyvuojančią ir ilgalaikę darbo kultūrą – kurioje vairuotojas nėra laikinas, o būtinas. Ne vien įmonei. Visai Lietuvai“, – apibendrina profesinė sąjunga.
