Transporto procedūrų skaitmenizacija – vienas skubiausių darbų, kurio imtis turi nauja Vyriausybė. Kol pasaulyje vyksta sparčios transporto operacijų skaitmeninimo permainos (realiojo laiko duomenų mainai tarp verslo ir valdžios institucijų tampa norma), Lietuva, deja, tebėra įklimpusi popierizme. Akivaizdus pavyzdys – krovinių vežimo leidimų sistema. Nors daugelis Europos ir Azijos valstybių jau skaitmenina tarptautinius leidimus, mūsų šalyje visi dvišaliai krovinių vežimo leidimai iki šiol yra popieriniai, o Lietuvos institucijos jais su daugiau nei 30 šalių keičiasi faksu ar paštu. Tokiomis sąlygomis neįmanoma užtikrinti efektyvios kontrolės, nes popierinius leidimus galima suklastoti.
Muitinės procedūrų modernizavimas ne mažiau svarbus. Šiuo metu, užuot palengvinęs tranzitą, muitinė dažnai veikia priešingai – mažindamas fizinius postus kartu inicijuoja naujus draudimus ir ribojimus, menkai tariasi su verslu dėl jų poveikio. Pasekmės akivaizdžios: pasienyje driekiasi eilės, prekių gabenimas lėtėja, o kai kurios nacionalinės taisyklės verslui virsta neįveikiamomis kliūtimis. Tokia padėtis kelia grėsmę eliminuoti tranzito srautus per Lietuvą , o taip prarandame potencialias darbo vietas, pajamas į biudžetą ir net teorinę galimybę tapti Azijos-Europos prekybos „hub’u“.
Todėl būtina nedelsiant skaitmenizuoti tiek muitinės, tiek leidimų išdavimo sistemas. Nuo 2026 m. sausio 1 d. visos ETMK (ECMT) kelių transporto kvotos bus išduodamos tik skaitmeniniu būdu, o 2027 m. ES mastu įsigalios eFTI reglamentas, įpareigosiantis keistis krovinių duomenimis elektroniniu formatu. Lietuva privalo ne vytis, o rodyti lyderystę šiame procese. Biurokratinės kliūtys ir popierizmas tiek muitinėje, tiek Susisiekimo ministerijai pavaldžiose institucijose yra nepriimtini – juos reikia skubiai peržiūrėti ir panaikinti, jei norime šalį pozicionuoti kaip inovacijų lyderę, garsėjančią procedūrų paprastumu, greitumu ir efektyvumu. Naujoji Vyriausybė turėtų prioritetiškai investuoti į transporto ir logistikos patikrų skaitmeninimą ir efektyvinimą, kad sumažintų administracinę naštą verslui ir užtikrintų realiu laiku vykdomas, skaidrias logistikos operacijas. Taip mažėtų transportavimo kaštai, o Lietuvos verslas galėtų konkuruoti su pasaulio logistikos lyderiais.
Žaliosios pertvarkos stabdymo rizika
Lietuva, kaip ir kitos ES narės, yra įsipareigojusi iki 2030 m. bent 14 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas transporto sektoriuje (lyginant su 2005 m.). Tačiau realybė kol kas tolsta nuo šio tikslo – per pastaruosius 20 metų transporto emisijos beveik padvigubėjo ir toliau auga. Tai reiškia, kad be papildomų priemonių nepasieksime numatyto emisijų sumažinimo. Aplinkos ministerijos skaičiavimais, net ir įgyvendinus suplanuotas priemones, 2021-2030 m. Lietuvai gali pritrūkti ~4,6 mln. tonų CO2 kvotos, o tai valstybei kainuos apie 368 mln. Eur kasmet. Ši suma gerokai viršija investicijas, kurių reikėtų realioms žalioms iniciatyvoms (elektromobilių įkrovimo infrastruktūrai, viešojo transporto atnaujinimui, mažataršėms zonoms miestuose ar laikiniems mokesčių atleidimams švariam transportui).
Deja, pastaruoju metu vietoje naujų taršos mažinimo priemonių matome iniciatyvas mažinti iki šiol suplanuotų darbų ambiciją. Pavyzdžiui, mažos taršos zonos miestuose buvo pripažintos svarbia klimato strategijos dalimi – pagal 2025 m. Vyriausybės nutarimą tikėtasi, kad jos sumažintų emisijas daugiau nei 100 tūkst. tonų CO2 ekv. per metus. Tačiau dabar siūloma leisti patiems miestams spręsti, ar tokias zonas steigti, vadinasi, realiai šis tikslas gali ir nebūti pasiektas. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kurie kelia riziką sustabdyti žaliąją pertvarką , jau neminint netaršioms ir mažataršėms transporto priemonėms palankios kelių apmokestinimo sistemos kūrimo, būtinos paramos įkrovimo operatoriams išlaikyti esamą tinklą ir pan.
Naujoji Vyriausybė neturi mažinti užmojų aplinkosaugos srityje. Priešingai – būtina vykdyti ir stiprinti suplanuotas klimato priemones, kad transporto sektorius pradėtų mažinti emisijas. Kiekvienas atidėliojimas ar ambicijų sumažinimas šiandien reikš žymiai didesnes sąnaudas rytoj (pvz., CO2 kvotų pirkimą už šimtus milijonų). Vyriausybė turėtų užtikrinti, jog klimato strategijos priemonės (tokios kaip mažataršės zonos, taršių transporto priemonių apmokestinimas, darnaus judumo skatinimas) būtų įgyvendinamos laiku ir pilna apimtimi. Negalime sau leisti stabdyti žaliosios pertvarkos – tai ne tik ekologijos, bet ir ekonominės naudos klausimas, nes investicijos į švarų transportą šiandien apsaugo nuo milžiniškų išlaidų ateityje.
Netikslingas fondų panaudojimas transporto pertvarkai
Pastaraisiais metais transporto sektorius kenčia ne dėl lėšų stokos, o dėl netikslingo jų panaudojimo. ES ir nacionalinių fondų lėšos, skirtos transporto sektoriaus pertvarkai, nukreipiamos kitoms veikloms, nes transportas iki šiol nėra aiškiai įvardytas kaip valstybės prioritetas. Kitaip tariant, trūksta politinės valios užtikrinti, kad šiam sektoriui skirtos investicijos pasiektų tikslą. Tai liudija ir valdymo spragos: nėra veiksmingo klimato politikos koordinavimo Vyriausybės lygmeniu – sprendimai palikti Aplinkos ministerijai, kuri negali nurodinėti kitoms ministerijoms, ką jos turi daryti. Nors susisiekimo, finansų ir kitose atsakingose institucijose yra žmonių, kurie supranta ir aktyviai dirba žaliosios pertvarkos srityje, neretai jų balsas yra negirdimas ir neatsispindi ministerijų pozicijose Vyriausybės lygmenyje. Dėl to sektoriui modernizuoti skirtos lėšos panaudojamos fragmentiškai arba nukreipiamos į „skubesnes“ sritis.
Transporto sektoriaus transformacijai reikalingos tikslinės investicijos ir aiški strateginė kryptis. Nauja Vyriausybė privalo užtikrinti, kad numatytos lėšos pasiektų transporto projektus – pvz., kelių infrastruktūros skaitmeninimą, logistikos centrų modernizavimą, viešojo transporto atnaujinimą, alternatyvių degalų tinklo plėtrą. Svarbu, kad transporto pertvarka būtų įtraukta tarp pagrindinių Vyriausybės programos prioritetų, tuomet jokie finansai, skirti šiam tikslui, nebus „nukarpomi“ ar permetami kitur. Taip pat būtina sustiprinti tarpžinybinį bendradarbiavimą klimato ir inovacijų klausimais, nes tik veikiant išvien, o ne kiekvienai ministerijai atskirai, galima efektyviai panaudoti tiek Europos fondų, tiek biudžeto lėšas Lietuvos transporto pažangai.
Dirbtinės kliūtys švariam transportui
Nors pasaulyje sparčiai plinta švaraus ir išmanaus transporto modeliai, Lietuvoje tokios iniciatyvos stringa – jas stabdo perteklinė biurokratija ir ilgi leidimų derinimai. Neretai ignoruojamos mokestinės paskatas, kurios valstybės biudžetui kainuotų nedaug, bet užtikrintų proveržį: spartesnę elektromobilių skverbtį, mažesnes taršos sąnaudas ir švaresnį orą.
Rezultatas – 2025 m. elektromobiliai sudarė vos ~2 proc. šalies parko, o tokia dinamika neleidžia pasiekti emisijų mažinimo tikslų. Be realių paskatų gyventojams, viešojo transporto pertvarkos ir paramos netaršiam sunkiajam transportui, proveržio nebus.
Todėl rekomenduojame pašalinti dirbtinius barjerus, supaprastinti reguliavimą, įdiegti mokestines ir finansines paskatas (kompensacijas, mokesčių lengvatas, subsidijas įkrovimo tinklams) ir modernizuoti viešąjį transportą. Tokios priemonės leistų verslui greičiau diegti inovacijas, gyventojams – rinktis netaršų judėjimą, o valstybei – išvengti šimtamilijoninių baudų už nepasiektus klimato tikslus.
Transporto sektoriaus neprioritizavimas
Esminė problema – inovatyvus ir darnus transporto sektorius Lietuvoje iki šiol netapo prioritetu. Tai lėmė prarastus tranzito srautus, augančias verslo sąnaudas ir mažėjantį konkurencingumą. Kiekvienas delsimas skaitmenizuoti procedūras ar įgyvendinti žaliąją pertvarką reiškia ne tik užleistą vietą konkurentams, bet ir šimtamilijonines baudas už neįvykdytus įsipareigojimus.
Transporto sektoriaus ignoravimas kainuoja brangiai: prarastu konkurencingumu, neišnaudotomis investicijomis ir silpnesniu šalies įvaizdžiu. Todėl jis turi tapti strateginiu valstybės prioritetu – tai ne vien susisiekimo ar aplinkosaugos, bet ir ekonomikos, energetikos bei inovacijų klausimas.
Artimiausi keli metai bus lemtingi, kai rizikuojame galutinai prarasti konkurencinį pranašumą ir likti nuošaly globalių logistikos procesų. Tačiau jei bus imamasi ryžtingų žingsnių, Lietuva gali tapti regioje išsiskiriančia transporto inovacijų ir efektyvumo lydere. Kviečiame naująją Vyriausybę drąsiai įvardyti transporto sektorių savo prioritetu ir atitinkamai veikti – to reikalauja tiek šalies ekonominiai interesai, tiek mūsų tarptautiniai įsipareigojimai.
